Tokia R. Staliliūnaitė–Barbora Radvilaitė – tūkstančiams teatro gerbėjų įsiminė visiems laikams.
Eidama 74 metus po sunkios ligos mirė Rūta Staliliūnaitė, ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė, Kauno miesto garbės pilietė, Nacionalinės premijos ir Auksinio scenos kryžiaus laureatė.
2008 m. R. Staliliūnaitė tapo Nacionalinės premijos laureate už nuopelnus Lietuvos teatrui. Į jo istoriją aktorė įėjo Barboros, Kleopatros, Noros, Jurgos, Mortos ir kitais ryškiais vaidmenimis. 2011 m. R. Staliliūnaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui.
Gimusi 1938 m. Šiauliuose, R. Staliliūnaitė Kauno valstybiniame dramos teatre dirbo 1963-1993 m., ten sukūrė ryškiausius savo karjeroje vaidmenis.
„Mano santykis su mano profesija labai keistas ir komplikuotas. Niekada nežinojau, kodėl noriu būti artiste. Labai bijojau, kad stojant į Konservatoriją man neužduotų šio klausimo – kodėl tu nori? Iš anksto buvau pasirengusi atsakyti „nežinau”. Bet manęs nepaklausė“, – prieš daugiau nei septynerius metus yra sakiusi R. Staliliūnaitė.
Aktorės profesiją ji įvardijo kaip „sunkiai nusakomą scenos trauką, norą pabūti kitkuo, nei esi“. Šioji trauka R. Staliliūnaitę aplankė dar mokykloje, kuomet suvaidinus nedidelį Džuljetos vaidmenį ir gimė nedrąsus noras būti aktore, dar gerai pačiai nežinant, kas tai yra.
1966 m. R. Staliliūnaitei režisierius H. Vancevičius patikėjo Kleopatros vaidmenį.
R. Staliliūnaitės žingsniai teatro scenoje buvo nedrąsūs, bet tvirti. Režisierių saugotai ir drąsintai aktorei, tuomet buvusiai 29 metų, patikėtas Kleopatros vaidmuo režisieriaus Henriko Vancevičiaus režisuotoje Viljamo Šekspyro pjesėje „Antonijus ir Kleopatra“. Tą patį vaidmenį, tik kino filme, atliko ir žymioji Elizabeth Taylor, kurios gyvybė taip pat užgeso vos prieš kelis mėnesius.
Gyvenusi išskirtinai tik teatru, o vasaromis pabėgdavusi į gamtos prieglobstį kaimo sodyboje, R. Staliliūnaitė vertino tikrąsias žmogiškas vertybes, vengė intrigų, bet nuolat buvo įsimylėjusi, o gyvenime ieškojo prasmės bei dvasinės harmonijos su gamta ir savimi.
Garsųjį Romo Kalantos liepsnojantį pavasarį 1972-aisiais suvaidinusi Barborą Radvilaitę, R. Staliliūnaitė ne tik visiems laikams ryškiausiu vardu įėjo į Lietuvos teatro istoriją, bet ir tapo simboliu moters-aktorės, kuriai scenoje visuomet tiko tik patys stipriausi vaidmenys.
Teatro kritikės Audronės Girdzijauskaitės teigimu, R. Staliliūnaitė buvo viena iš kelių pačių žymiausių Lietuvos teatro scenos artisčių. „Rūta buvo aukšto skrydžio aktorė, stojusi į vieną eilę su Ona Rimaite ar Monika Mironaite iš senosios kartos ir Eugenija Pleškyte bei Jūrate Onaityte iš naujosios,– svarstė A. Girdzijauskaitė. –Rūta nebuvo tik aktorė, ji buvo tikra artistė, scenos šviesulys. Tai labai jautrios sielos žmogus, bet kartu ir stipri asmenybė, todėl visa tai atsispindi visuose jos kurtuose vaidmenyse. Rūta – subtilios išorės ir sielos žmogus, kurį Dievas apdovanojo išskirtiniais sugebėjimais. Tai yra jos privalumas, leidžiantis vienodai gerai pasirodyti skirtingos stilistikos spektakliuose. “
Išėjusi iš teatro R. Staliliūnaitė nedingo iš visuomenės: ėmėsi literatūrinių skaitymų, pasisakydavo aktualiais Kauno plėtros klausimais ar tiesiog praeidavo gatve aukštai iškelta galva, žavėdama aplinkinius.
1993 m. išėjusi iš Kauno valstybinio dramos teatro, R. Staliliūnaitė tapo literatūrinių skaitymų – naujo žanro Lietuvoje – pradininke. Atvirai pasakojusi, kad teatrą paliko dėl jame prasidėjusių drastiškų reformų, apie dar vieną rimtą priežastį 2004 m. ji sakėsi prabilsianti tik po dešimties metų. Taip ir nebespėjo prabilti…
2004 m. interviu dienraščiui „Kauno dienai“ aktorė yra sakiusi, kad jokio postamento po mirties jai nereikia: „Aš norėčiau tik medžio. Savo guobos. Kad ją pasodintų atviroje vėjams erdvėje.“
Atsisveikinimas su R. Staliliūnaite
Gegužės 11 d. 11–21 val. – atsisveikinimas Kauno valstybiniame dramos teatre.
Gegužės 12 d. 10–12 val. – atsisveikinimas Kauno Šv. Apaštalo Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje.
Gegužės 12 d. 12 val. – Šv. Mišios, po kurių urna su artistės pelenais bus laidojama Pašušvio kapinėse Radviliškio rajone.
Artimieji prašo su Rūta atsisveikinti kukliu gėlės žiedu.
