Lenkų choreografas ir šokėjas Robertas Bondara kurį laiką gyveno klausydamasis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos, analizuodamas jo paveikslus, skaitydamas genialiojo kūrėjo biografiją ir laiškus. Kokius šio menininko aspektus atskleis baletas „Čiurlionis“, R. Bondara pasakojo IQ.
– Spektaklio muzikos autorius Giedrius Kuprevičius džiaugėsi, kad kurti choreografiją ėmėsi ne lietuvis, esą tai suteikia šviežią žvilgsnį į legendinį menininką. Ar pats nesibaiminate, kaip interpretacijas apie Lietuvos kultūros korifėjų priims publika?
– Manau, kad Lenkijoje panaši situacija su Fryderyku Chopinu, tad suprantu, ką reiškia herojumi virtęs menininkas. Savo darbe stengiausi nepataikauti mitams ir į juos neatsižvelgti. Norėjau susikoncentruoti į M. K. Čiurlionį kaip į žmogų, o ne legendą, dievybę.
Svarsčiau, kaip jis įvairiais gyvenimo momentais jautėsi, ką galvojo, kas jį motyvavo, įkvėpė. Svarbiausia man buvo psichologinė šio kūrėjo pusė. Daug analizavome su šokėjais, kodėl jis savo gyvenime priėmė vieną ar kitą sprendimą. M. K. Čiurlionio kūriniai, eskizai, fotografijos mus labai įkvėpė, stengėmės kuo daugiau jų panaudoti.
O jaudintis nesijaudinu. Neturiu galimybės susitikti su šiuo menininku ir išsiaiškinti, ar mano variantas teisingas, tad M. K. Čiurlionis bus toks, kaip aš jį suprantu. Abejonė, kaip tave priims, visada yra. Aš priimu šią riziką. Kurdamas „Čiurlionį“ galvojau ne apie aplodismentus, o apie patį turinį, skleidžiamą žinią ir profesionalumą.
– Tad kokią žinią skleisite žiūrovams?
– Nenorėčiau išsiduoti: didžiausia mano sėkmė bus tuomet, kai publika tą žinią perskaitys spektaklyje. Galėčiau pasakyti tik apie savo pagrindinį tikslą, kurį beveik ir išsakiau: priartinti M. K. Čiurlionį prie žmonių.
– Ar gilindamasis į M. K. Čiurlionio asmenybę radote sau artimų, tapačių dalykų?
– Ne iš karto. Iš pradžių daug klausiausi jo muzikos, analizavau paveikslus, skaičiau lenkų kalba jo parašytus laiškus, bendravau su provaikaičiu Roku Zubovu. Kuo daugiau tai dariau, tuo labiau M. K. Čiurlionis man darėsi artimas. Noras jį suprasti labai didelis. Kartais, kai repetuodavome su šokėjais, mane persmelkdavo jausmas, kad jis stovi greta manęs. Tada suprasdavau, kad metas padaryti pertrauką (juokiasi). Keistas jausmas.
Bendrauti su R. Zubovu irgi buvo neįkainojama patirtis: žvelgi žmogui į akis ir supranti, kad kalbiesi su M. K. Čiurlionio provaikaičiu, kone jį patį matai jo akyse. Neįtikima. Šis spektaklis man yra nuostabus nuotykis, išmokęs daugelio dalykų.
– Pats kuriate šiuolaikinio baleto spektaklius, tačiau šiame pastatyme dirbate su klasikinio baleto šokėjais. Kokį baletą išvys žiūrovai?
– Iš esmės „Čiurlionis“ – šiuolaikinis spektaklis, bet kadangi šokėjai yra klasikinio baleto profesionalai, šias dvi mokyklas stengiausi sujungti. Perprasti mano siūlomą kūno kalbą jiems šioks toks iššūkis.
Spektaklis ne abstraktus, o turi siužetą. Tačiau ne chronologišką ar tęstinį: šokėjai demonstruos blyksnius iš skirtingų M. K. Čiurlionio gyvenimo periodų Varšuvoje, Lietuvoje. Nors tai nebus tipiškas siužetas, nemanau, kad publikai bus sunku susigaudyti.
– Kaip jums sekėsi bendradarbiauti ir pasiekti bendrą spektaklio viziją su kompozitoriumi G. Kuprevičiumi?
– Iš pradžių kiek baiminausi, nes muzika, kai tik pradėjau dirbti, jau buvo parašyta. Ją klausydamas nusprendžiau, kad norėčiau pataisyti keletą vietų – svarsčiau, ar kompozitorius sutiks. Tačiau kai pradėjome dirbti su G. Kuprevičiumi, mano abejonės išsisklaidė. Jis mane suprato ir neprieštaravo dėl pokyčių, tuo labiau kad aš visus juos argumentavau. Mes daug kalbėjomės ir radome kompromisą.
– Ar likote patenkintas darbu su Lietuvos baleto trupės artistais? Trupės direktorė Rūta Butvilienė pabrėžė jūsų kantrybę ir mokėjimą bendrauti su šokėjais. Tai, anot jos, nelabai įprasta baleto pasaulyje.
– (Juokiasi) Taip, ji man tai irgi sakė. O šokėjai tikri profesionalai. Daug su jais kalbėjausi, per visą procesą stengiausi rasti tinkamiausius būdus, kaip išsakyti savo pastabas, korekcijas. Šokėjams iš karto pasakiau, kad ant jų nerėksiu ir nemaldausiu kaip motina „prašau, padaryk tai dėl manęs“. Perspėjau, kad jei jie netiki šiuo spektakliu ir nėra pasiruošę įdėti širdies – mums tikrai nepavyks. Šis spektaklis turi būti tikras, jautrus. Buvau kantrus, nes žinojau, kad šokėjai gali viską išpildyti, tik jiems reikia laiko. Režisieriaus kantrybė atlikėjams parodo, jog tu tiki, kad jie gali viską padaryti gerai. Isterikuodamas gerų rezultatų nepasieksi.
