Išmoko laivyne
Nuo jaunystės mėgstantis patraukti pypkės dūmą panevėžietis Jurijus Krinicynas be jo nebeįsivaizduoja savo kasdienybės. Jam pypkė tapo ne tik atsipalaidavimą teikiančiu įpročiu, bet ir sportiniu užsiėmimu. Šiemet vykusiame Lietuvos pypkininkų čempionate panevėžietis užėmė pirmąją vietą.
Pypkę į rankas J.Krinicynas pirmą kartą paėmė dar vaikas būdamas. Pypkiavo senelis, pypkiavo tėvas, tai ir sūnus nusprendė paragauti gardaus dūmo. Sukrapštęs pinigus, kuriuos buvo sutaupęs, berniukas nusipirko pirmąją pypkę. Tačiau pypkiuoti pradėjo daug vėliau. Sulaukęs 20 metų, J.Krinicynas pradėjo tarnauti laivyne. Ten visi jūreiviai rūkė išsijuosę, bet laive greitai išsenka atsargos. Kai baigdavosi iš namų pasiimtos cigaretės, vyrai puldavo prie tabako. Tokios sąlygos ir privertė Jurijų griebtis pypkės. Pradėjęs pypkiuoti laivyne, jis traukia dūmą iki šiol.
Pypkių žinovas
Ilgus pypkiavimo metus išduoda šešiasdešimties pypkių kolekcija. Pypkės į J.Krinicyno namus atkeliavo iš viso pasaulio, jos padarytos iš įvairių medžiagų. Galima rasti molinę, putplasčio, kriaušinę ir net aliumininę. Pastarąją laimėjo baisiausios pypkės konkurse. Pasak Jurijaus, gautoji pasirodė dar atgrasesnė nei jo pristatytoji. Visi saugomi eksponatai bent po vieną kartą buvo išbandyti paties kolekcininko.
Rinkdamas pypkes, J.Krinicynas apie jas sukaupė nemažai žinių. Geriausios yra kukavinės, įsitikinęs prisiekęs pypkininkas. Joms gaminti naudojamos kukavo medžio šaknys. Šį augalą galima rasti tik prie Viduržemio jūros. Kukavo mediena ypatinga tuo, kad nesugadina tabako kvapo. Tai rūkant yra svarbiausia.
Lietuviškos pypkės dažniausiai daromos iš kriaušės šaknų. Iš šio medžio pypkes gaminti buvo pradėjęs ir panevėžietis, bet verslas nesisekė. Rankomis išpjaustytas pypkes Jurijus nunešė parduoti į rankdarbių parduotuvę, tačiau jos taip ir liko gulėti lentynoje. Dabar pypkių J.Krinicynas nebegamina, bet kartais imasi jas atnaujinti. Lietuvoje Jurijus žino tik vieną tikrą pypkių meistrą.
Kolekcijoje esančių pypkių formos labai įvairios. Galima pamatyti ilgų ir trumpų, lenktų ir tiesių. Pypkininko akiai mieliausia vaizduojanti ranką, laikančią kamuolį. Tačiau pypkiavimo varžybose naudojamos tik tiesios pypkės. Pastaruoju metu J.Krinicynas dūmą traukia iš čempionate laimėtos prancūzų gamybos kukavinės pypkės. Ji šiais metais pripažinta metų pypke.
Pypkininkų varžybos
Pypkės J.Krinicynui – ne tik rūkyti, ne tik kolekcijai papildyti. Jos – varžybų įrankis. Vyras priklauso Panevėžio pypkininkų klubui, jis turi apie 30 narių. Į organizuojamus pasirūkymus kavinėje renkasi ne vien vyrai, yra ir dailiosios lyties atstovių. Klubo nariai rengia įvairias šventes, vyksta į rūkymo čempionatus.
Į klubą J.Krinicynas pateko užėjęs į tabako parduotuvę. Čia perskaitė skelbimą, kad kviečiami susiburti dūmo mėgėjai. Atsitiktinis klientas susidomėjo ir dabar aktyviai dalyvauja visuose pypkininkų renginiuose.
Pypkės rūkymo čempionate Jurijus pirmą kartą dūmą užtraukė prieš šešerius metus ir jau gali pasigirti nemažais pasiekimais. Šiemet, išlaikęs dūmą beveik dvi valandas, jis tapo čempionu. Asmeninis vyro rekordas yra pusvalandžiu ilgesnis.
Lietuvos pypkininkai čempionai paprastai varžosi pasauliniame konkurse, tačiau J.Krinicynas jame dar nesiryžta išmėginti jėgų. Kol negalės papsėti tris valandas, vyriškis nevažiuos į užsienį. Pasaulio rekordas – trys valandos ir devyniolika minučių. Paklaustas, kaip rengiasi konkursams, panevėžietis prisipažino, kad specialiai nesitreniruoja. Jis paprasčiausiai pypkiuoja kurį nors vakarą ir stebi, kiek laiko neužges žarija. Pagautas azarto, prarūko ilgokai.
Tačiau Jurijus įsitikinęs: norint pajusti malonumą, nebūtina kelias valandas dūmą pūsti. Laikas svarbus tik varžybose, kad būtų galima išrinkti nugalėtoją. Susitikę bendraminčiai rūko daug trumpiau. Pypkė turi atpalaiduoti po sunkios darbo dienos, palengvinti bendravimą. Apskritai pypkininkai, traukdami dūmą, nelinkę daug šnekėtis, nes reikia prižiūrėti žariją. „Šnekam mes kaip estai”, – juokiasi J.Krinicynas.
Šypsodamasis vyriškis prisimena atsitikimą, kai rungtyniaujant dėl pirmosios vietos abiem varžovams pypkės užgeso vienu metu. Teko kovą pratęsti. Kiek laiko tą vakarą rūkė, Jurijus nebeprisimena, bet pypkiuoti buvo sunkoka.
Kartais pypkininkai mėgsta pakeisti ramią kavinės aplinką – išrūksta į gamtą, kur nuotykių būna daugiau. Panevėžietis prisimena, kaip plaukiodamas ežere užsimanė dūmo ir pametė pypkę. Ilgai nardęs, surado ją ir dabar pypkė, turinti savo istoriją, padėta kolekcijoje.
Pypkė – ne yda
Gal ir keista, bet pypkininkas nevengia ir cigaretės. „Tai – blogas įprotis, ir artimiausiu metu jį reikės mesti“, – apsisprendė Jurijus. Cigaretė – tai tik nikotinas, o prie jo priprantama. Pypkė – visai kas kita. Jos paskirtis – papildyti bendravimą. Be to, pypkė sveikatai mažiau kenkia nei cigaretės.
Dabar J.Krinicynas dirba automobilių servise. Jis teigia, kad dirbdamas nepypkiuoja. Atsisakyti pypkės, kai nėra laiko, daug lengviau nei cigaretės. Šeima, pasak pypkininko, neprieštarauja jo pomėgiui. Kartais pasigardžiuoti pypkės dūmu susigundo ir žmona, bet Jurijus jos į klubo susiėjimus nekviečia. Dukros dar nerūko, bet yra didžiausios aistruolės pypkininkų čempionato varžybose.
Neįprastas pomėgis šeimos biudžeto labai nenuskriaudžia, mano J.Krinicynas. Naujų pypkių jis dažniausiai gauna laimėjęs varžybas, o tabako pakelis kainuoja apie 20 litų. Jo užtenka savaitei. Pypkių, anot vyriškio, Lietuvoje galima įsigyti nepagailėjus nuo 19 iki 1200 litų.
Ingrida NAGROCKIENĖ
S.Kašino nuotr. Ilgus J.Krinicyno pypkiavimo metus išduoda šešiasdešimties pypkių kolekcija.
