Singapūro finansų ir prekybos centras pasitinka Naujuosius metus.
„Disneilendas su mirties bausme“. Užsienio žurnalistai dažnai būtent taip apibūdina Singapūrą, pabrėždami jo nenatūralumą ir neva apsimestinę gerovę. Griežtos taisyklės, diktatoriška valdžia, meno varžymas ir autentiškumo stoka – dažnai iš kritikų girdimi Singapūro trūkumai. Tačiau nors turistus gąsdina draudimas kramtyti gumą, praleidus daugiau laiko šioje šalyje pasidaro aišku, jog tokios baimės vietiniams kelia tik šypseną.
Ženklai mieste abejonių savo rimtumu nekelia.
Pripažinsiu, vos atvykę į karščiu tvoskiantį Azijos finansų centrą, buvome apimti lengvos paranojos: nedrįsome viešai apsikabinti ir skaitėme ant miesto rotušės iškabintą draudimų sąrašą. Stengėmės sužinoti visas egzistuojančias taisykles bei bausmes jų nesilaikant (mušimas lazdomis ir baugino, ir tuo pačiu intrigavo: visgi grįžus namo būtų ką papasakoti). Žinoma, stengtis elgtis pagal taisykles natūralu, o čia tai ypač paskatina ant kiekvieno kampo kabantys perspėjimai su alternatyvaus poelgio „kaina“. Na, bent jau galima būti ramiems, kad jei nėra ženklo – nėra ir draudimo.
Kalbant apie mano patirtį, laikui bėgant šių taisyklių sukeltas nerimas nublanko, ypač pasidalinus savo rūpesčiais su vietiniais. Kai paaiškėjo, jog šie neretai gatves kerta nesulaukę žalio šviesoforo signalo, kramtomąją gumą ir cigaretes gabenasi iš kaimyninės Malaizijos, o taipogi drąsiai piratauja internete, prie lankstesnio taisyklių interpretavimo pripratau ir aš – visgi ne ką kitaip elgiamės ir Europoje.
Toli gražu ne visi atvykėliai sutiktų su mano nuomone: teko girdėti daug žmonių, bijančių net ir lengvai sukritikuoti Singapūro valdžią, ar nedrįstančių metro traukinyje atsigerti vandens (čia kabo valgyti ir gerti draudžiantys ženklai). Dažniausia tokių žmonių bėda – bendravimo su singapūriečiais bei domėjimosi jais stoka. Nors šalyje atvykėlių daug, įprastai jie buriasi vieni prie kitų. Jei nesusiklosto palankios aplinkybės, vakariečiai ir azijiečiai retai kada susiduria neoficialioje aplinkoje. Tad nestebina stereotipų gausa ir šalies pažinimo stoka: vietiniams atrodo, jog europiečiai – tinginiai, tik ir ieškantys progos išgerti, na, o šiems susidaro įspūdis, jog žmonės Singapūre nieko daugiau neveikia, tik dirba, ir nemoka linksmintis.
Man artimiau teko susipažinti su universitetų studentų laisvalaikiu, kuris vidutiniam jaunuoliui Europoje būtų keistas ir, tikėtina, ne toks jau ir smagus. Įprastiniai daugelio studentų pasilinksminimai – be alkoholio ir tabako, mat vyriausybė taiko griežtą „nuodėmės“ mokestį, šių prekių kainas iškeliantį iki absurdo ribų. Žinoma, ne tik išlaidos sulaiko singapūriečius nuo vakaro alaus bare. Šalyje didžiulė konkurencija tiek darbovietėse, tiek universitetuose, tad svarbiausias jaunimo rūpestis – būti geriausiu visame kurse, nepraleisti nė valandėlės mokslui skirto laiko užsiimant niekais.
Pirkėjus Orchard gatvės prekybos centrai vilioja prabangiomis vitrinomis ir įmantria architektūra.
Nepaisant mokslų bei darbo, singapūriečiams visgi lieka laiko, kaip jie žaismingai sako, „nacionaliniam sportui” – apsipirkinėjimui. Mieste prekybos centrai – ties kiekviena viešojo transporto stotele, ir dar po kelis įrengta tarp jų. Dažnas siekia daugiau nei šešis aukštus virš žemės ir dar tris-keturis po žeme, o po vienu stogu galima rasti ir dizainerių butikų, ir Singapūre stebėtino populiarumo sulaukusių europiečiams įprastų „Zara“ ar „Mango“ parduotuvių. Didžiausia žmonių, pasiruošusių atverti savo pinigines, koncentracija – Orchard gatvėje, kur šiuo metu yra daugiau kaip 20 prekybos ir laisvalaikio centrų, šimtai atskirų parduotuvių ir netgi keli turgūs, tad tikimybė grįžti namo tuščiomis itin menka.
Antrasis gyventojų hobis – maistas. Singapūro virtuvė tokia pat įvairi, kaip ir jo kultūra: čia gausu patiekalų iš tradicinių Japonijos, Kinijos, Tailando ar Vietnamo virtuvių, o taip pat Singapūro atvykėlių bei vietinių pamėgtų amerikiečių ar prancūzų restoranų. Visgi Singapūro gyventojai dažnai renkasi ne restoranus, o „maisto centrus“, tikrąsias autentiškų patiekalų vietas. Maisto centrai – po vienu stogu sustatytos eilės kadaise buvusių atskirų gatvės maisto kioskelių, kurie reformų metais, bandant pagerinti higienos sąlygas, buvo pašalinti iš gatvių. Tokių centrų Singapūre – daugiau kaip 200, o kiekviename jų įrengta ne mažiau dvidešimties stendų, tiekiančių toli gražu ne vieną ir ne du patiekalus. Čia nieko nestebina tai, kad vienoje vietoje galima gauti austrių omleto, kiaulienos šašlykų, troškintų rajų, kiniškų koldūnų ar prancūziškų crepes, tad pasirinkimo gausa įprastus pietus gali prailginti bent pusvalandžio svarstymu, ko gi paragauti.
Tradicinis „maisto centras“ – paprasti stalai, neįmantrūs patiekalai ir daugybė žmonių bet kuriuo paros metu.
Įvairovė – Singapūro vizitinė kortelė. Čia kartu gyvena kinai, indai, malajai ir kaukaziečiai, o atvykėliai sudaro daugiau nei ketvirtį šalies populiacijos. Kiekviena etninė grupė į Singapūrą atsinešė savo kultūrą. Religijos, papročiai, šventės, virtuvės maišėsi tol, kol Singapūras tapo toks, kokį jį matome šiandieną – sunkiai apibūdinamas kultūrų mišinys, diversiška visuomenė, nekreipianti dėmesio į rasės, kalbos ar religijos skirtumus.
Taigi liūdina dažnai sudaromas įvaizdis, jog Singapūras nenatūralus, „nušlifuotas“, parodinis miestas, neturintis savo dvasios ir kultūros. Dažnai paklausus ilgiau Singapūre gyvenančių užsieniečių, kur verta apsilankyti, sulauki pasiūlymo praleisti pusdienį prostitučių kvartale, nes ten „kas nors vyksta“ ir „neblizga švara“. Kad ir kaip būtų keista, taip dažniausiai kalba Vakarų kultūrų atstovai, tuo sukeldami įtarimą, jog jų šalyse netvarka gatvėse laikoma tam tikra bohemos ar meno išraiška.
Tuo tarpu Singapūras per daug nesistengia šios nuomonės pakeisti ir toliau save pozicionuoja kaip „saugų uostą“ Pietryčių Azijos centre. Turint omenyje tai, jog didelę dalį pajamų ši šalis gauna iš turizmo, savaime suprantama, jog valdžia stengiasi užtikrinti patogią, saugią, gerus įspūdžius paliekančią kelionę, be tokių „siurprizų“ kaip vagystės ar tarakonai. Tam negailima pinigų ir pastangų, siekiant palaikyti švarą, leisti žmonėms pasilinksminti be jokių pavojų ir užtikrinti, jog didžiausia bėda, į kurią gali pakliūti turistas – pasibaigęs kreditinės kortelės limitas.
Keltuvas į Sentosą – dirbtinę salą, kurioje įsikūrę didieji Singapūro poilsio centrai ir viešbučiai.
