Rundalės pilis dažnai skambiai vadinama Baltijos šalių Versaliu.
Arčiau, nei kartais atrodo. Įdomiau, nei galėtum tikėtis. Paprasčiau, nei galvotum dėliodamas planą retiems šiltiems savaitgaliams. Tokie raktiniai pusdienio pasivažinėjimo latviška žeme žodžiai. Vos keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos trumpam pavyko rasti ramybės, įspūdžių ir poilsio – viską, ko tuo metu reikėjo.
Rundalės pilis, panašu, tarp dalies lietuvių jau yra tapusi gana populiariu raktu į vykusį savaitgalį. Vaikštant iš rūmų menės į menę aplink girdisi kone vien lietuvių kalba. Rundalės piliai bandoma užklijuoti „Baltijos Versalio“ etiketė gal kiek per pompastiška. Kita vertus, puikiai išsilaikęs pastatas žavi kiekvienu iš maždaug pusšimčio turistams atvirų kambarių (o iš viso jų rūmuose – 138). Kam labiausiai įstringa milžiniška Baltoji šokių salė, o kam patrauklesnis toliau nuo pagrindinių salių esantis hercogienės miegamasis, rekonstruotas, beje, tik 2004 metais, ar Rožių salė, kurios sienos, lubos, baldai mirgėte mirga šių gėlių žiedlapiais.
Tiems, kurie datoms ir architektūros terminams yra alergiški, prieš vykstant į Rundalę verta žinoti bent tiek, jog dabartiniai rūmai statyti XVIII a. ir ilgą laiką sėkmingai tarnavo kaip prašmatni Kuržemės hercogo ir jo žmonos rezidencija. Rūmus projektavo italų architektas, kuris taip pat buvo Sankt Peterburgo Žiemos rūmų projekto autorius – užuomina, leidžianti numanyti ir Rundalės pilies grožį bei prabangą.
Per neramią savo istoriją Rundalės rūmams teko pabūti mokykla, sandėliais, ligonine, o vienu laikotarpiu čia netgi buvo įrengti butai. Visgi esminiai įspūdingo interjero bruožai išliko, o tam, kad jie suspindėtų visu grožiu, ne vieną dešimtmetį rūpinasi rūmų atkūrimo projekto restauratoriai.
Kita vertus, jei diena viešnagės metu pasitaikys saulėta ar bent jau nelietinga, pro didelius pilies langus žvilgsnis taip ir veršis ne į prašmatnių lipdinių ir freskų aukštybes, bet į prancūziško stiliaus pilies parką. Krūmų ir gėlių ornamentai, labirintai, skirtingų stilių lauko pavėsinės, rožynai, alėjos su apželdintomis arkomis, žaliasis amfiteatras, tvenkiniai – viskam neskubant apeiti ir ištyrinėti valandos gali ir nepakakti. Pusryčių ant žolės ketinimais į sodą traukiantys žmonės čia taip pat laukiami – įrengta net laužavietė. Koncertų ir kitų renginių metu čia nesunku įsivaizduoti vasarotojų minių, bet gana apniukusį paskutinį gegužės šeštadienį sodas džiugino tyla ir ramybe.
Tokio aromato, kokio galėtum tikėtis iš šitokios alyvų žiedų gausybės, parke nėra – turbūt tai augalininkystės eksperimentų kaina.
Tuo, jog sodininkystė neabejotinai turėtų būti priskiriama meno sričiai, dar kartą patiki apsilankęs Duobelėje. Mažiau nei valanda kelio automobiliu nuo Rundalės pilies – ir galima skaičiuoti, kiek iš tiesų tonų ir niuansų turi „alyvine“ vadinama spalva. Selekcininko Pėterio Upyčio sukurtas Alyvų sodas – regis, iš nieko padarytas patrauklus turistinis taškas. Daugiau nei 200 rūšių alyvos ir jų hibridai plyti maždaug 4 hektarų plote.
Tokio aromato, kokio galėtum tikėtis iš šitokios alyvų žiedų gausybės, parke nėra – turbūt tokia augalininkystės eksperimentų kaina. Tačiau tam, kad gimtoji Duobelė virstų dideliu žydinčiu sodu, P. Upytis skyrė kone tris darbo dešimtmečius iki pat savo mirties 1976-aisiais. Ir savo tikslą pasiekė. Alyvų krūmai stiebiasi ne tik tik parke, dažnai vadinamame tiesiog Upyčio sodu, bet ir kone kiekvieno miestelio namo kieme.
Kažin kokių pramogų Alyvų sode tikėtis neverta. Tačiau prie sodo yra nedidelis muziejus, o pačiame Alyvų sode nuolat rikiuojasi keliolikos žmonių eilė prie medinio neaukšto, bet visgi – apžvalgos bokšto. Tačiau būriai žmonių netrukdo pasijusti kaip atokiame ramybės užutėkyje. Dešimtimis alyvinių atspalvių žydinčiame sode užtrukę gerą pusvalandį kalbamės, jog svarbūs ir gražūs dalykai kartais prasideda nuo paprasčiausių smulkmenų. Kad ir nuo vieno alyvos krūmo.
