Laimučio Barunos nuotr.
„Madam Pompadur“ – intriguojanti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera.
Prieš mėnesį Kauno valstybinio muzikinio teatro afišose pasirodęs subtiliai apnuogintų sėdmenų atvaizdas iš tolo koketavo su pro šalį einančiais praeiviais. Viliojimo funkciją atliko ir reklaminiame plakate surašyti vardai: Anželika Cholina, Juozas Statkevičius, Marijus Jacovskis. Garsiosios XVIII a. markizės madam Pompadur (Madame Pompadour) vardu pavadintos operetės statyti į Kauną suvažiavo garsieji savo sričių – choreografijos, kostiumo ir scenografijos – „markizai“.
Operetė – tai pacukruota operos sesutė, kur kas lengvabūdiškesnė už vyresnėlę. Ji niekada savo žiūrovų nevargins sudėtingu siužetu arba komplikuota partitūra. Operetė siūlo krizenti, mėgautis vaizduojamomis intrigomis bei šnipinėti veikėjų meilės trikampius. Todėl Rudolfo Schanzerio ir Ernsto Welisho libretas nedėsto legendinės karaliaus Liudviko XV favoritės biografijos: štai ji gimė tokioje ir tokioje aplinkoje, ištekėjo už giminaičio, krito karaliui į akį, tapo itin gerbiama jo meiluže, darė įtaką šalies politikai, Paryžiuje diktavo madas, bendravo su Volteru ir t. t. Čia, operetėje, kaip ir būdinga šiam žanrui, labiau nei faktais domimasi pikantiškesniais dalykėliais, todėl žiūrovams pristatomos žaismingos situacijos, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka koketei, sąmojo nestokojančiai gudriajai madam Pompadur. Liūdnam ar tragiškam finalui čia ne vieta. Savo neištikimybe užrūstinusi karalių markizė sumaniai išsisuka iš padėties, todėl, užuot buvusi nubausta, favoritė triumfuoja – rankas į ją ištiesusi iš paskos seka vyrų minia.
Vos pakilus uždangai, patenkama į XVIII a. Paryžiaus bruzdesį. Šurmulio ir judesio scenoje daugiau nei paprastai – nenuslėpsi, jog „Madam Pompadur“ režisierė yra choreografė. Šokti ir siautėti tenka ir solistams, todėl dainuojamus žodžius ir operetės kompozitoriaus Leo Fallio muziką (dirigentas – Jonas Janulevičius) užgožia kojų trepsėjimas. Taip ir norisi sakyti: muzika čia laikoma po padu. Bet ne po bet kokiu padu!
Padus, tai reiškia, batus, perukus, grimą bei kostiumus, kūrė baroko epochos gerbėjas ir žinovas J. Statkevičius. Spektaklio programėlėje radus šią pavardę tampa tarytum savaime aišku, jog kostiumai bus kaip visuomet gražūs, elegantiški ir skoningi. Šįkart kostiumų grožis tiesiog pribloškia. Stulbina kūrėjo atidumas tokioms smulkmenoms, subtilioms detalėms kaip apatinių nėriniai, pasirodantys iš po įspūdingų drabužių, įmantrios avalynės sagtelės, kostiumų spalvų dermė. Masinėse scenose dalyvaujantys veikėjai – rūmų dvariškiai, damos, liokajai, pažai, kareiviai, medžiotojai – aprengti taip, kad iš jų būrio išskyręs nors vieną ir pastatęs priekyje galėtum ilgai aikčioti. Kiekvienas antraeilio veikėjo drabužis yra savarankiškas, kerintį, rafinuotą baroką įkūnijantis vienetas.
Subtili Marijaus Jacovskio scenografija atrodo sukurta itin išmintingai: pirmajame veiksme jos lyg ir visai nėra. Kuklus, minimalistiškas scenovaizdis nesivaržo su spindinčiais kostiumais ir netrukdo personažų judesiams. Net antrajame veiksme prašmatnus raudonas aksomas, užuomina į karaliaus rūmų aplinką, „nekonfliktuoja“ su puošniais veikėjų apdarais. Jeigu šią operetę palygintume su tortu, tai jo skonis nebūtų pernelyg saldus – cukraus kiekis yra sumaniai apskaičiuotas.
Režisierės ir choreografės A. Cholinos vadovaujanti ranka taip pat daug prisidėjo prie vizualinės pusės kokybės: scenoje visą laiką regime ne sustingusias dabitiškas iškamšas, o šėliojančią, flirtuojančią, kiek patvirkusią, aistringą, linksmą XVIII a. aukštuomenę ir bohemą. Pastarąją geriau matome ir ja grožimės, bet prasčiau girdime. Operetės žanro srityje debiutuojanti A. Cholina, akivaizdu, puikiai jaučia lengvojo žanro savitumą ir jo diktuojamas taisykles. Jos choreografiniai sprendimai suteikia galimybę išvysti gaivališką to meto atmosferą, kupiną prabangos ir meilės peripetijų. Ši tematika režisierės kūrybai taip pat nėra svetima. Menininkės vizijai įgyvendinti palanki ir pati „Madam Pompadur“ libreto muzika, kuriai būdinga ritminė, o ne lyrinė pulsacija.
Markizės Pompadur vaidmenį tą vakarą atlikusios solistės Kristinos Siurblytės, jos kambarinės Belotos (Ieva Vaznelytė), poeto Kaliko (Žanas Voronovas), Renė (Mindaugas Zimkus) personažai labiau traukė žvilgsnį nei klausą. Taip nutiko ne dėl solistų kaltės. Tiesiog kostiumai pasiglemžė visą dėmesį ir balso moduliacijos liko mažiau pastebimos. Muzikinėms veikėjų partijoms teko ne pagrindinis, o antraeilis vaidmuo. Na, tokia jau ši operetė: ausys nuobodžiauja, akys grožisi.
