Rašinio konkursas „Mano bendruomenė“
Kovo 11-osios rytas Lietuvai visuomet ypatingas ir džiugus. Bet 2013 metų kovo 11-osios rytmetys visiems tiems, kas išsiruošė į kelionę siauruku, tapo nuostabios dienos pradžia. Rožyno bendruomenės iniciatyva buvo sukviesti visų Lietuvos bendruomenių atstovai netradiciškai atšvęsti džiugiausią šventę.
Pasipuošę tautiniais drabužiais Rožyno, Liekupio, Dembavos, Trakiškio, Piniavos, „Senamiestiečio“, Vilniaus Jeruzalės, kitų miesto bendruomenių atstovai sugužėjo į septynis Aukštaitijos siauruko vagonus pakilios nuotaikos, su vėliavomis.
Į kelionę vyko Lietuvos teritorinių bendruomenių atstovai ir, savaime suprantama, Rožyno bendruomenės nariai. Esant tokiai margai keliautojų komandai sunku įtikti visiems. Tačiau ši kelionė ne tik su kaupu pateisino visų lūkesčius, bet ir pažėrė netikėtų įspūdžių.
Buvusi partizanė Antanina Valeikienė stebėjosi, kad traukinys, visą gyvenimą jai asocijavęsis su kelione į lagerius ir niūria pokario dvasia, šįkart suteikė dvasiškai pakylėtą, linksmą ir malonią būseną.
Šiltai buvome sutikti Anykščiuose ir Troškūnuose. Skambėjo J. Balčikonio, V. Žemkalnio gimnazijų moksleivių atliekamos giesmės.
Po kelionės jos dalyviai tarpusavyje kalbėjosi, kad labiausiai įsiminė Troškūnų vienuolynas (XVIII a.), kuriame viskas buvo miela ir kartu didinga: iškilūs pastatai, šventųjų Mišių aukos rimtis, kunigo Sauliaus Filipavičiaus žodžiai, nuostabi sakralinė muzika.
O po to – dalinimasis duona kasdienine ir kalbėjimasis, bendravimas, buvimas kartu. Visi staiga tapo artimi, tolerantiški, atsakingi už kiekvieną nepriklausomą Lietuvos žingsnį pirmyn. Keliautojai džiaugėsi, kad taip prasmingai galėjo atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Vienuolyne tvyrojusi nuotaika lydėjo ir grįžtant. „O, kad daugiau būtų tokių kelionių“, – pagalvojo ne vienas, atsisveikindamas su buvusiais bendrakeleiviais ir jau visai kitaip žvelgdamas į savo kasdieninę būtį ir laukiančius rytdienos darbus.
Rožyno bendruomenė
