Ekonomikos krizės ir nepriteklių sekinamas pasaulis pastaruosius trejus ketverius metus nuolat drebinamas protestų, sukilimų, pilietinių karų.
Arabų pavasario, „Okupuok Volstritą“ stiliaus protestai JAV ir Europoje, nuo pat krizės pradžios nesiliaujantys mitingai Graikijoje ir Ispanijoje, nepritarimo proveržiai Rusijoje ir pastarųjų dienų demonstracijos Brazilijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje rodo didžiulę tarp piliečių ir valdžios tvyrančią įtampą.
Panašaus masto neramumų pasaulis nematė jau seniai – net du dešimtmečius, kai protestų lavina buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje išvaikė komunistinius režimus, nugriovė Berlyno sieną ir beveik visą Senąjį žemyną pavertė demokratijos ir laisvosios rinkos bastionu.
Ieškodami daugelį protestų sukėlusių priežasčių, pirmiausia aptiksime nepasitenkinimą asmenine žmonių gerove. Ekonominės problemos dažnai sekina gyventojų kantrybę, tačiau netvardomo pykčio protrūkius sukelia apmaudas ir neteisybės jausmas. Arabų pavasarį įžiebė iš nevilties susideginęs Tuniso prekiautojas. Bosnijoje ir Hercegovinoje į gatves žmonės išėjo sukrėsti sunkiai sergančio kūdikio istorijos, kuriam dėl politikų rietenų nebuvo išduotas pasas kelionei į Vokietiją transplantacijos operacijai atlikti. Net šioje etniškai susiskaldžiusioje valstybėje politikų manipuliacijos žmonių nacionalistiniais jausmais peržengė ribą.
O Lietuvoje ramu. Priežastis, kodėl šalies gyventojai vengia protestuoti, išsamiai nagrinėjame naujausiame spausdintame žurnalo IQ numeryje. Tačiau lieka dar vienas įdomus klausimas – ar ši užsitęsusi ramybė tikrai naudinga? Ar protestų stoka nėra demokratijos plėtros stabdys? Atsakymų į šiuos klausimus paieškos nustebins.
Juokaudami galime teigti, kad net riaušininko į parduotuvės vitriną paleista plyta, iš esmės smerktinas veiksmas, turi ir teigiamų padarinių – ryte kuris nors miesto stiklius gaus užsakymą ir tai bus impulsas ekonomikai.
Kalbant rimtai, protestus reikėtų vertinti ne kaip destrukcinius veiksmus, bet pirmiausia kaip valdžios ir skirtingų interesų grupių komunikacijos būdą. Piliečiai savo valią pareikšti gali ne tik rinkimų dieną ir parodyti vietą, pavyzdžiui, Seimo populistams, kurie ketverius metus minta iš mokesčių mokėtojų pinigų ir daro tik tai, kad kituose rinkimuose vėl nugalėtojų kokioje nors kaimiškoje vienmandatėje apygardoje.
Lietuvoje per du dešimtmečius susiklostė situacija, kai rinkimų ciklai keičia partijas nugalėtojas, bet iš esmės nekeičia žmonių – net ir pralaimėjusių partijų lyderiai užsitikrina vietas Seime ar savivaldybių tarybose, o antraeiliai veikėjai migruoja tarp biurokratinių pareigų ir renkamų postų. Taip skirtingų politinių pažiūrų grupės susikuria bendrą interesą – užsitikrinti ramybę, kad politinės pelkės paviršiaus nesudrumstų joks iš minios atlėkęs akmenėlis.
Geriausias pavyzdys – teisiškai abejotini Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai nuo protestuotojų saugoti Seimą, Gedimino prospektą ir kitas valdžiai nepatogias vietas, retus demonstrantus nustumiant prie apgriautų sporto rūmų, į atokesnę Upės gatvę, ar į pavasariais patęžtančią automobilių aikštelę Seimo prieigose.
Protesto nuotaikų trūksta ir pačiose politinėse partijose, o tai – ne mažesnė problema nei visuomenės apatija. Į galvą lenda vienintelis žodis – „stagnacija“, kai valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininkas renkamas iš vieno kandidato, o didžiausios opozicinės jėgos vadovo rinkimuose su Andriumi Kubiliumi konkuruoti drįsta tik Vytautas Landsbergis.
Vengdami aštrių diskusijų viduje, lietuviški politiniai judėjimai nesugeba padirginti ir oponentų. Visas Darbo partijos elitas stovėdamas ir ovacijomis Vilniaus apygardos teisme palaikė teisiamą Viktorą Uspaskichą bei jo bendrininkus, o prie teismo rūmų protestavo tik du dešinieji radikalai. Nereikėtų tikėtis su plakatais išvysti Ireną Degutienę ir Eligijų Masiulį, tačiau jaunieji konservatoriai ar liberalai praleido progą prieš televizijos kameras ir fotografų objektyvus Lietuvai pasiųsti žinutę, smerkiančią politinę korupciją.
Pasaulyje išplitę socialiniai tinklai taip pat laikomi viena masinių protestų kilimo priežasčių – sparčiai internetu plintanti informacija mobilizuoja minias. Lietuvoje socialiniuose tinkluose įsigalėję kitokie protestai – interneto folkloru pašiepiami susikompromitavę politikai. V. Uspaskichas ir Birutė Vėsaitė yra akivaizdžiausi pastarojo laikotarpio pavyzdžiai. Tačiau B. Vėsaitės veiksmai sulaukė ir realių, nors negausių, protesto akcijų. Ant Ūkio ministerijos laiptų jaunų protestuotojų sudėti popieriniai balandžiai nebuvo lemiama trumpos ministrės karjeros priežastis, tačiau bent jau buvo signalas, kad valdžiai būdingai arogancijai visuotinio pritarimo nebus.
IQ neragina čiupti plytgalių ir lazdų bei pulti valdžios pastatų. Tačiau tarp dviejų labiausiai Lietuvoje paplitusių kraštutinių protesto formų – keikimosi internete ir tylios emigracijos – yra veiksmingesnių būdų ginti savo interesus. Ir auginti demokratiją.
