R. Šarkinas Lietuvos bankui vadovavo nuo 2005 metų.
Generalinė prokuratūra nacionalizuoto banko „Snoras“ byloje rengiasi apklausti šiemet kadenciją baigusį buvusį Lietuvos banko valdybos pirmininką Reinoldijų Šarkiną, praneša naujienų portalas Delfi.lt.
Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Rūtos Dirsienės teigimu, oficialaus sprendimo kviesti buvusį centrinio šalies banko vadovą į apklausą dar nėra, tačiau tokia galimybė rimtai svarstoma.
R. Dirsienė taip pat patvirtino, kad prokurorai „Snoro“ istorijoje gali imtis nagrinėti ankstesnės Lietuvos banko vadovybės veiksmus.
R. Šarkinas Lietuvos bankui vadovavo nuo 1996 metų. Trečioji jo kadencija baigėsi šiemet, o balandžio mėnesį centrinio šalies banko vadovu tapo Vitas Vasiliauskas.
Pats R. Šarkinas nekomentuoja „Snoro“ nacionalizavimo, nors pastaruoju metu į jo pusę lekia vis daugiau kritikos strėlių, esą centrinio banko vadovas buvo nepakankamai ryžtingas ir griežtas prižiūrimų bankų atžvilgiu.
Trečiosios kadencijos pabaigoje R. Šarkinas, duodamas interviu žurnalui IQ kalbėjo, kad Lietuvoje bankų priežiūra kaip tik buvo labai griežta, o tą patvirtina faktas, kad per krizę nė vienam bankui šalyje nereikėjo valstybės pagalbos.
– Pasaulyje neretai kalbama, kad finansų krizę sukėlė bankai. Prie to prisidėjo ir menka bankų priežiūra. Ar Lietuvoje reikėtų ją griežtinti? – tąkart praėjusių metų pabaigoje IQ paklausė R. Šarkino.
R. Šarkinas: „Mes reikalavome kur kas didesnio kapitalo pakankamumo. Užtai net ir prasidėjus sunkmečiui bankai turėjo pakankamai kapitalo. Nė vienam bankui nereikėjo valstybės pagalbos“.
– Aš manau, kad Lietuvoje ji yra pakankamai griežta. Tai parodė ir sunkmetis, kai bankai turėjo pakankamai kapitalo ir buvo sukaupę pakankamų išteklių. Mūsų priežiūrai pretenzijų neturi ir tarptautinės finansų institucijos. Žinoma, jeigu bus sujungtos, kaip planuojama, trys priežiūros institucijos (Lietuvos bankas, Vertybinių popierių ir Draudimo priežiūros komisijos) į vieną, tuomet kažkas pasikeis. Pagerėtų veiksmų koordinavimas, nors ir dabar visos trys institucijos yra pasirašiusios veiklos koordinavimo sutartis.
– Pasaulyje bankininkystė turėtų būti svajonių verslas. Juk jeigu suklysi, tavo klaidos bus užglaistytos mokesčių mokėtojų pinigais. Ar pritariate tokiam teiginiui?
– Neturėtų taip būti. Turbūt renkamasi iš kelių blogybių. Tarkime, jei valstybė nedės pinigų kokiu nors hipotetiniu atveju, ar bus geriau, kad ji nededa? O gal bus geriau, jei ji įdės pinigų. Juk bet kuriame banke yra valstybės institucijų, piliečių, įmonių lėšos.
Ar geriau, kad visos tos lėšos dings, ar geriau įdėjus kažkokią dalį valstybės lėšų tą banką atstatyti – tuomet valstybė galės jį parduoti ir atsiimti savo pinigus. Todėl negalima pasakyti, kad tai negrįžtamas mokesčių mokėtojų pinigų išleidimas.
Be to, joks bankas negali būti užtikrintas, kad jo klaidos bus taisomos. Nė viena valstybė nėra pasakiusi: „Tu dirbk kaip nori, o aš padengsiu tavo nuostolius.“ Valstybė konkrečiu atveju sprendžia: leisti bankui bankrutuoti ar ne. Kaip matėme, JAV bankrutavo ne vienas bankas. Buvo gelbėjami tik sistemiškai svarbūs bankai. Ir buvo gelbėjami tik paskolomis, o ne dovanomis.
– Kaip manote, ar ir sprendimas gelbėti Latvijos banką „Parex“ buvo geras?
– Mes turime per mažai duomenų, kad galėtume įvertinti. Aš esu girdėjęs prieštaringų nuomonių. Bet manau, kad tie, kas priėmė sprendimus, tinkamai viską įvertino.
* * *
R. Šarkinas tąkart taip pat kalbėjo, kad Lietuvos bankas padarė viską, jog paskolų ir nekilnojamojo turto burbulas pūstųsi kuo mažiau.
– Yra teigiančiųjų, kad centrinio banko funkcijas Lietuvoje realiai atliko Skandinavijos komerciniai bankai. Juk jie realiai reguliavo pinigų pasiūlą, nuo jų didele dalimi priklausė ir paskolų palūkanos. Galite tai paneigti?
– Matyt, kad paneigti bus labai sunku. Aišku, kad jie prisidėjo prie šito. Faktiškai palūkanos darė didelę įtaką. Bet sakyti, kad vien didieji bankai reguliavo palūkanas, būtų netikslu. Reikia žiūrėti, kokia buvo bendra padėtis Europoje ir kitur. Tai irgi darė įtaką mums. Todėl negalima sakyti, kad koks nors vienas didelis bankas nustatė palūkanas Lietuvai. Įtakos turėjo ne vienas veiksnys.
– Bet ar nebuvo taip, kad įtakos rinkai daugiau turėjo komerciniai bankai nei juos turintis prižiūrėti centrinis bankas?
– Centrinis bankas prižiūrėjo ir darė įtaką – tą, kuri nuo jo priklausė. Aš nežinau, kaip dabar pasverti, kieno ta įtaka buvo didesnė. Be abejo, tuo metu bankai kovojo dėl didesnės rinkos dalies. Aišku, ir konkurencija buvo didelė. Dėl to mažėjo palūkanos, o tai turėjo įtakos rinkai.
– Kiek Lietuvos bankas prisidėjo prie to, kad paskolų ir nekilnojamojo turto burbulas šalyje pūstųsi bent jau lėčiau, jei jau nebuvo galima visai išvengti burbulo?
– Aš manau, kad Lietuvos bankas prisidėjo prie šito. Ir ne tik tam, kad pūstųsi lėčiau, bet kad visai nesipūstų. Bet tai ne vien nuo Lietuvos banko priklausė. Prisidėjome tuo, ką Lietuvos bankas turi. Tai yra priežiūros ir pinigų politikos priemonės. Pastaroji priemonė – privalomosios atsargos. Pas mus jos buvo tris kartus didesnės negu nustatyta Europoje. Taip iš rinkos buvo išimti daugiau nei trys milijardai, kurie kažkuriuo momentu brangino paskolas.
Taip pat ir priežiūros priemonės. Su bankų atstovais vyksta reguliarūs susitikimai. Buvo kalbama, naudojamos agitacinės ir kitos priemonės, kaip kapitalo pakankamumo reikalavimai. Mes reikalavome kur kas didesnio kapitalo pakankamumo. Užtai net ir prasidėjus sunkmečiui bankai turėjo pakankamai kapitalo. Nė vienam bankui nereikėjo valstybės pagalbos.
– Vis dėlto jeigu nekilnojamojo turto kainos per metus augo po 60 procentų, panašiai augo ir paskolų portfelis, vadinasi, jūsų taikytų priemonių nepakako?
– Paskolų portfelis taip sparčiai neaugo. Didžiausias buvo gal 40 procentų augimas.
– Ar toks augimas ne per didelis?
– Per didelis, žinoma. Užtai ir kalbėjome su bankais.
– Bet ar atsižvelgdavo bankai į jūsų pastabas? Juk rinkoje situacija buvo panaši į palūkanų dempingavimą.
– Tai priklausė nuo to, kokias užduotis bankui buvo iškėlę jo akcininkai. Jeigu pagrindinė užduotis buvo užimti kuo didesnę rinkos dalį, tai jie dempingavo ir stengėsi tai padaryti.
– Kai pradėjote dirbti Lietuvos banko valdybos pirmininku, drebėjo šalies komercinių bankų pamatai. Karjeros pabaigoje nerimą kėlė jau viso pasaulio finansų sistemos stabilumas. Kada jums pačiam buvo sudėtingesnė situacija: pirmosios kadencijos pradžioje ar baigiantis trečiajai kadencijai?
– Labai sunku palyginti. 1996 metai, kai čia atėjau, buvo pokrizinis laikotarpis. Tada buvo visiškai kitokios sąlygos. Ekonomika jau buvo pradėjusi atsigauti, o bankinio sektoriaus situacija buvo labai bloga. Iš esmės beveik nebuvo indėlių bankuose, nebuvo išteklių. Tada reikėjo priimti sprendimus dėl bankų uždarymo, licencijų atėmimo. Tie metai tikrai buvo labai sunkūs.
Per pastarąjį sunkmetį kilo kitokių problemų. Jas reikėjo spręsti. Man asmeniškai anksčiau buvo sunkiau – pati pradžia. Dabar pas mus nepasireiškė ta krizė (nemėgstu aš to žodžio – galbūt tas sunkmetis) vien tik per bankus. Pirmiausia palietė tuo, kad daugelis gamintojų prarado savo rinkas. Taigi mažesnis vaidmuo teko bankinėms problemoms. Bankai savo problemas išsisprendė patys.
