Savivaldybės Miesto ūkio skyriaus vadovaujantysis
eksploatavimo inžinierius konservatorius Viktoras Trofimovas – devintame
danguje. Jaunajam politikui sekmadienį 17.50 val. gimė dukra. Septynerių
metų dukrelė Viktorija jau aplankė sesutę. V.Trofimovas nė nebando slėpti savo
džiaugsmo: ką tik pasaulį išvydusi mažylė – lyg iš akies trauktas tėtis. Jis
dabar gali drąsiai žvelgti į akis partijos bendražygiams, propaguojantiems
šalies gimstatumo didinimo programą V2 (kiekvienoje šeimoje – bent du vaikai),
nes namuose nuo šiol krykštaus dvi mažylės.
– Kaip jaučiatės antrą kartą tapęs tėčiu?
– Puikiai. Daug stipriau nei pirmą kartą.
– Ar dalyvavote gimdyme?
– Sumokėjau 10 litų už baltą chalatą, bet laukiau koridoriuje, nes žmonai Editai darė cezario pjūvį. Džiaugiuosi, kad mama ir dukra gerai jaučiasi. Naujagimė sveria 4 kilogramus, jos ūgis – 52 centimetrai.
– Išrinkote vardą?
– Pavadinsime Marija. Gražus vardas. Taip nusprendėme visi.
– Dauguma vyrų itin didžiuojasi gimus sūnui. Jūs, pasaulį išvydus antrajai dukrai, neatrodote sugniuždytas?
– Žinojau, kad gims dukra. Laukiau ir norėjau mergaitės. Jos – rūpestingesnės ir labiau myli tėtį.
(Štai kur, pasirodo, šuo pakastas: šeimoje, apsuptam trijų moterų, meilės tikrai nepritrūks, –aut.past.).
– Neprimiršote sauskelnių keitimo „meno“ ir kitų kūdikių priežiūros ypatumų?
– Ką tik patikrinau. Keisti dar nereikia. Kai reiks – padarysiu tai be vargo. Moku ir maudyti – įgūdžius atgaminti lengviau nei mokytis.
– Reklama sako: „Tėvystė veža“. Ar neketinate išeiti vaiko priežiūros atostogų?
– Nuo pirmadienio pasiėmiau mėnesį kasmečių atostogų. Kaip bus toliau – dar anksti kalbėti. Manau, Marija daugiau rūpinsis žmona, o aš tarnausiu liaudžiai.
– Pasaulinis futbolo čempionatas suderinamas su tėvyste?
– Nelabai. (Juokiasi.) Žinoma, negalėsiu futbolui skirti tiek dėmesio, kai namuose – kūdikis. Tačiau pernelyg nenusimenu. Dukros gimimas – su niekuo nepalyginamas ir mums pats svarbiausias įvykis. Neįsivaizduoju, kas gali būti už tai svarbiau.
– Kaip atsidėkosite žmonai, padovanojusiai nuostabią dukrelę?
– Parengsiu staigmeną. Kokią – neišduosiu: jei apie tai sužinos iš laikraščio – nebus staigmena. (Slapukas, mes kantrūs – palauksime.)
– Ar morališkai pasirengęs varginančioms nemigo naktims?
– Žinoma. praėjusią naktį neteko numigti. Ir – nieko. Manęs tai negąsdina. (Girdisi mažosios Marijos verksmas.)
– Dabar jau esate tikras konservatorius, nes, pagal jų programą, kiekviena šeima turi auginti bent po du vaikus.
– Šią programą įgyvendinau. Girdėjau, kad planuojama ją keisti iš V2 į V3. Dabar dar sunku spręsti, ar mūsų šeima prisijungtų prie naujos programos redakcijos.
– Dukros gimimas – didžiulė šventė. Ar pasveikino partijos draugai?
– Žinoma. Dar sekmadienio vakarą sulaukiau pirmųjų sveikinimų. Sveikino ne tik konservatoriai – neatsiliko ir kitų partijų atstovai, bendradarbiai.
– Suplanavote krikštynas? Kam skirsite garbingas krikštatėvių pareigas? Gal jais bus garsūs miesto žmonės?
– Apie tai dar nespėjau pagalvoti. Krikštynos – šeimos šventė, o krikštatėvių atrasime tarp artimų giminaičių – brolių ir seserų.
– Kokias savo dukras įsivaizduojate po 15-20 metų?
– O, taip toli mes nežiūrime. (Juokiasi.) Jų ateities neplanuoju – rinksis pačios.
– Kas jūsų šeimoje griežtesnio auklėjimo šalininkas?
– Aš. Esu griežtas tėtis. Daktarai tai jau matė. (Belieka tikėtis, kad pakanka griežtesnio žvilgsnio, nes konservatyvūs ir atgyvenusiais laikomi diržo ir rykštelės metodai – tikrai ne žavioms mieloms mergaitėms.)
Kalbino Rasa Šošič
S.Kašino nuotr. V.Trofimovas mėnesiui atidėjo visus darbus į šalį – šeimą užgriuvo malonūs rūpesčiai: gimė antroji dukra.
