A. Laurinavičius.
Sparčiai auganti Kinijos ekonomika nepalieka abejingų: vieni žavisi nepaprastais šalies pasiekimais vos per vienos žmonių kartos gyvenimą, kiti įžvelgia kylančią grėsmę geopolitiniam pasaulio stabilumui, treti šį fenomeną laiko dar vienu ekonominiu burbulu, kuris kada nors susprogs.
Kinijos pasiekimai iš tiesų įspūdingi: 2005 m. jos ekonomika aplenkė Prancūziją ir Didžiąją Britaniją, 2007 m. – Vokietiją, o 2010 m. – Japoniją, tapdama antra pagal dydį pasaulyje. Daugelis analitikų prognozuoja, jog toliau augdama panašiais tempais per 15 metų Kinija turėtų pralenkti ir JAV (matuojant pagal perkamosios galios standartus, tas periodas būtų perpus trumpesnis). Jų teigimu, kaip devynioliktame šimtmetyje pasaulyje dominavo D. Britanija, dvidešimtajame – Jungtinės Valstijos, taip dvidešimt pirmasis priklauso Kinijai. Ar tikrai turėtume taip manyti?
Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai netgi pačios akivaizdžiausios didžiųjų ekonomistų ar politologų paskelbtos prognozės pasirodydavo beviltiškai netikslios. Čia paminėsiu tik keletą jų.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Europos geostrategai diskutavo, kuri šalis 1920 m. taps didžiausia pasaulio galia. Šiandien sunku patikėti, bet du pagrindiniai pretendentai į šią poziciją buvo JAV ir Argentina (nors JAV turėjo didesnę ekonomiką ir daugiau gyventojų, tačiau Argentina turėjo daugiau ir įvairesnių gamtos išteklių ir buvo etniškai vienalytė). Reikia pažymėti, kad tokios prognozės nebuvo iš piršto laužtos, nes tuomet Argentina laikyta klestėjimo simboliu: 1913 m. ji pateko į turtingiausių pasaulio šalių dešimtuką, o jos BVP vienam gyventojui siekė 72 proc. JAV lygio. Už anglakalbio pasaulio ribų didesnis BVP vienam gyventojui buvo tik Šveicarijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Danijoje. Iš istorijos žinome, į kokią politinę ir ekonominę duobę papuolė Argentina dvidešimtojo amžiaus viduryje, o jo pabaigoje vidutinio argentiniečio gyvenimo lygis buvo jau tris kartus žemesnis nei vidutinio amerikiečio.
Dar viena neišsipildžiusi pranašystė yra apie Sovietų Sąjungą. 1961 m. priimta Komunistų partijos programa numatė artėjantį SSRS triumfą jai lenktyniaujant su Jungtinėmis Valstijomis. Programa skelbė, kad Sovietų Sąjungos pramonės gamyba 1970 m., „pačiais atsargiausiais vertinimais“, pralenks Amerikos gamybą 5 proc., o 1980 m. išaugs iki 170 proc. Amerikos gamybos dydžio.
Programoje buvo pareikšta, kad 1980 m. socialistinė stovykla gamins 60 proc. pasaulio produkcijos, t. y. dukart daugiau nei visa „imperialistinė stovykla“ kartu sudėjus. Įdomiausia, kad panašios nuomonės laikėsi ir užsienio šalių ekspertai. Antai jau 1957 m. žurnalo „Foreign Affairs“ straipsnyje buvo teigiama, kad sovietų ekonomika, kuri tuomet augo tris kartus sparčiau nei JAV ekonomika, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje „taps dominuojančia pasaulio ekonomikos galybe“.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje garsiausias to meto geopolitinių tendencijų orakulas Hermanas Kahnas, išgarsėję idėjų kalvėje RAND, o vėliau įkūręs savo mokslo centrą Hadsono institute, teigė, jog dvidešimt pirmojo amžiaus aušroje pasaulio arenoje išryškės naujas pramoninės galios lyderis. Šalis, dominuosianti pasaulinėje scenoje, būsianti… Prancūzija.
Neišsipildžiusių prognozių sąraše figūruoja ir Japonija. Pakilusi iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, jau 1967-aisiais metais Tekančios saulės šalis pralenkė Vokietiją ir tapo antra pagal dydį ekonomika pasaulyje. Stulbinantis Japonijos ekonomikos augimas tęsėsi ir po to, ypač 9-ajame dešimtmetyje, todėl daugelis analitikų nė kiek neabejojo, jog greitu laiku ši šalis pralenks ir Jungtines Valstijas.
Antai Zbigniewas Brzezinskis knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ (1993 m.) teigė: „Net jei Japonijos ekonomikos plėtros tempas sulėtėtų, per artimiausius dvidešimt metų ji <…> gali visiškai pasivyti arba <…> net aplenkti Jungtines Valstijas pagal BVP. Duomenų šiai prognozei paremti yra tiek daug, kad šiuo klausimu net neverta diskutuoti“. Kaip žinome, tai niekada neįvyko. Šioje šalyje prasideda jau trečias „prarastasis dešimtmetis“, ir ji vis dar neatranda kelio į naują nacionalinį pakilimą.
Būtent dėl didelių infrastruktūros projektų ir centrinio planavimo Šiaurės Korėja iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio buvo turtingesnė už kapitalistinius pietus.
Na, ir kas gi kitas, jei ne Europa, galėtų užbaigti šį nusivylimų sąrašą. 1990 m. prancūzų ekonomistas, rašytojas ir valstybės veikėjas Jacques Attali knygoje „Lignes d‘Horizon“ (liet. „Horizonto linijos“) pranašavo, kad Europa, aplenkusi ir Ameriką, ir Japoniją, bus svarbiausia pasaulio jėga ir jo katalizatorius. Beje, ši išvada grindžiama fundamentalia prielaida, kad Europa neapsiribos vien ekonomine sąjunga – ji sukurs politinę sąjungą ir dėl to išaugs jos karinė galia.
Šiandienos analitikai būsima ekonomine galybe laiko Kiniją.
Atkreiptinas dėmesys, kad visų paminėtų šalių iškilimo ir nuosmukio faktoriai buvo skirtingi. Antai Argentinos pakilimą skatino gamtiniai ištekliai ir žemės ūkio naudmenos, SSRS – centrinis planavimas, Japoniją – didesnis nei kitose šalyse taupymo lygis.
Argentinos nuosmukį sukėlė nuolatinis biudžeto deficitas, auganti valstybės skola, didėjanti infliacija, skolos įsipareigojimų nevykdymas ir politiniai perversmai. Komunistinės sistemos nesėkmių priežastys visiems puikiai žinomos: persekiojant asmeninę nuosavybę ir sunaikinus asmeninį suinteresuotumą, iniciatyvą ir naujoves, buvo sužlugdytas darbo našumas, kilo ekonominis letargas ir visos sistemos dėsningas sustabarėjimas. Japonijos svajonės tapti pasaulio galybe sudužo dėl akcijų ir nekilnojamojo turto rinkos „burbulo“ sprogimo devintojo dešimtmečio pabaigoje ir po to padarytų politinių klaidų, susijusių su palūkanų normomis bei valiutos verte ir bankų priežiūros politika.
Dabartinį ypač spartų Kinijos ekonomikos augimą nemaža dalimi paaiškina faktas, kad ankstyvaisiais bet kurios primityvios ekonomikos plėtros metais atsiranda akivaizdžios didelių investicijų galimybės: tai keliai, gamyklos, jūrų ir oro uostai, gyvenamieji namai ir pan. Milžiniškos valstybinės investicijos į tokius projektus skatina ekonomiką labai greitai augti. Tą puikiai iliustruoja dvidešimtojo amžiaus viduryje „iš nieko“ susikūrusi Izraelio valstybė (kurios ekonomika per šešiasdešimt metų pakilo net penkiasdešimt kartų) ir netgi Šiaurės Korėjos pavyzdys!
Būtent dėl didelių infrastruktūros projektų ir centrinio planavimo Šiaurės Korėja iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio buvo turtingesnė už kapitalistinius pietus, nors visos geresnės dirbamos žemės po pilietinio karo liko pietinėje pusiasalio dalyje. Šeštajame dešimtmetyje Korėjos mokslininkai, naudodami terminą „ekonominis stebuklas“, turėdavo omenyje Kim Il-Sungo valdomą Šiaurės Korėją. Taigi matyti, jog primityvios, bet tinkamai valdomos ekonomikos pirmojo šuolio receptas nėra labai sudėtingas.
Visgi vyriausybei į rinką išleidus labai daug „infrastruktūrinių“ pinigų, tik verslininkai gali tapti tolesnio ekonomikos augimo varikliu, tik jie gali rasti santykinio pranašumo nišas. Redaktoriaus, leidėjo, „The Wall Street Journal“ ir „The New York Times“ apžvalgininko Davido M. Smicko teigimu, „tvirtos ekonomikos paslaptis glūdi veržlioje ir laisvoje globalinėje rinkos sistemoje. Ji slypi dar negimusiose kompanijose, dar neatrastuose energijos šaltiniuose ir dar nepadarytuose atradimuose. <…> Šios dar negimusios bendrovės yra būsimo mažo nedarbo lygio, ekonomikos atsinaujinimo ir klestėjimo šaltinis“.
Grįžtant prie Kinijos, akivaizdu, jog ji vis dar yra minėtame pradiniame plėtros etape. Pavyzdžiui, plieno šioje šalyje pagaminama daugiau nei JAV, Japonijoje ir ES kartu sudėjus, tačiau trečdalis jo yra skiriama naujų plieno gamybos pajėgumų statybai. Norint sėkmingai pereiti į tolesnį raidos etapą ekonominės plėtros receptas bus žymiai sudėtingesnis: visų pirma, tam reikalinga stipri, rizikuoti linkusių verslininkų klasė ir novatoriškos verslo iniciatyvos, o tai savo ruožtu neįmanoma be pasitikėjimo.
Tik tada, jei šalies institucijų, kultūros normų, verslo praktikų ir teisinių sistemų visuma kelia pasitikėjimą, galima įgyvendinti ilgalaikius investicinius projektus. Be pasitikėjimo niekas nenori rizikuoti, o be rizikos neatsiranda naujovės. Jokia visuomenė su žemu pasitikėjimo lygiu niekada nesukurs ilgalaikių naujovių.
Taigi kol Kinijoje mažai suvokiamas laisvės ir pasitikėjimo vaidmuo verslo iniciatyvai, šalies komunistų partija stengiasi įgyvendinti tai, kas dar niekuomet žmonijos istorijoje nebuvo įgyvendinta, – rinkos ekonomiką „sutuokti“ su marksistiniu politiniu režimu. Ar dvidešimt pirmajame amžiuje vis dar galimos vedybos „iš išskaičiavimo“, parodys netolima ateitis.
____________________
Algimantas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, AB „Hanner“ finansų direktorius
