Apie žmogų – be
žmogaus
Panevėžyje vyko diskusija apie sutrikusio intelekto žmonių asmeninį ir socialinį patyrimą santykiuose su visuomene. Ta tema miesto Savivaldybėje organizuota mokslinė-praktinė konferencija. Joje išsakyta nuomonė apie neįgaliųjų orumą, integraciją, seksualinės prievartos problemas.
Pastarajai temai daug dėmesio skirta neatsitiktinai. Ją išprovokavo prieš kurį laiką Panevėžyje nuskambėjęs atvejis apie sutrikusio intelekto vaiko seksualinę prievartą miesto Specialiojoje mokykloje.
Kaip teigė Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ tarybos pirmininkė Dana Migaliova, minima tema šiandienos gyvenime yra ir skaudi, ir sudėtinga. Per visus šalies Nepriklausomybės metus gaunama labai daug neįgaliųjų pagalbos signalų. Ir jie, ir jų tėvai vis dar yra užribyje, mūsų visuomenė nenustoja manipuliuoti silpniausiais žmonėmis.
Lietuvoje, anot D.Migaliovos, apie neįgaliuosius vis dar diskutuojama jiems patiems nedalyvaujant. Vakarų Europoje seniai kalbama ne apie žmogų, bet su žmogumi.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo instituto direktorius, profesorius Jonas Ruškus, daug tyrinėjęs sutrikusio intelekto asmenų šeimas, padarė išvadą, kad mūsų šalyje egzistuoja žmogaus orumo problema.
Nors daug kalbama apie negalią turinčių žmonių integraciją, esame užstrigę svarstymuose apie ją. Kitaip tariant, atsidūrę aklagatvyje.
Geras – tik patogus
mokinys
Dr. J.Ruškus mano, kad sąvoka „integracija“ šiais laikais yra praradusi prasmę, nes tuo žodžiu įvardijama bet kokia iniciatyva.
Visi dabar mėgsta deklaruoti, kad su neįgaliaisiais partneriauja, bendradarbiauja, bet iš tikrųjų matyti tik skurdi partnerystė. Arba tiksliau – tik paprasčiausias informavimas bei žinojimas, kad šalia gyvena kitokie žmonės.
Pasak lektoriaus, integracija Lietuvoje yra pasiklydusi tarp turinio ir tampa segregacija – nelygiaverčiais santykiais. Integravimas suprantamas kaip neįgalių žmonių pavertimas kuo labiau panašiais į tokius, kokie esame dauguma iš mūsų. Bet kam reikia suvienodinti visus ir integraciją pasmerkti nesėkmei? Kodėl nesimokome priimti kiekvieno asmens su jo individualybe?
Nukrypdamas į pedagogiką profesorius konstatavo, kad mūsų mokytojai įpratę dirbti taip, kaip jiems patogu, nesivargina ieškoti priėjimo prie sunkių mokinių, nesprendžia problemos. Jiems geras mokinys yra patogus mokinys. Mokyklos šiandien nebeturi idėjų, sprendimai dėl vaikų priimami nedalyvaujant jiems.
Įdomiausia, anot lektoriaus, tai, jog Lietuvoje vyrauja stiprus pedagogų įsitikinimas, kad jie yra neginčijami ekspertai, o tėvai ir vaikai – nieko nesuprantanti masė. Taip specialistai ir sukuria nelygiaverčius santykius, kurių rezultatas – pralaimėjusios abi pusės.
Mažai pataria, daug
vertina
Instituto direktorius pastebi labai ryškų mokytojų metamą kaltinimą tėvams dėl kitokių vaikų.
„Žinau vieną mokyklą, kuri padarė „atradimą“, kad visos problemos kyla iš šeimos, taip lyg ir nusiimdama savo atsakomybę dėl visko. Stebina ir tai, kad iš mokinių reikalaujama atsakomybės jausmo. Bet jei žmogus nepriima pats sprendimų, kaip iš jo galima reikalauti atsakomybės?“ – klausia J.Ruškus.
Mokslininkas kritikos negailėjo ir pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, dažnai išbraukiančioms iš partnerių sąrašo tėvus ir vaikus bei taip sukuriančioms segregaciją. Specialistas sako atlikęs tyrimą, po jo paaiškėjo, kad minėtos tarnybos teikia vos 10 proc. vertės rekomendacinę informaciją, ji dažnai yra formali ir nedetalizuota. Didžiąją dalį jų veiklos sudaro vertinamoji informacija – vaiko sugebėjimų diagnozavimas ir negatyvi informacija apie jį.
Plačiau skaitykite gegužės 26 d.
„Sekundėje“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Viena iš renginio organizatorių – Panevėžio
kolegijos Socialinio darbo katedros lektorė ir sutrikusio intelekto žmonių
globos bendrijos „Panevėžio viltis“ tarybos pirmininkė A.Maskaliovienė (kairėje)
džiaugėsi, kad į konferenciją atvyko ir R.Šalaševičiūtė (viduryje).
