Panevėžietis Juozas Balčiūnas save vadina savamoksliu muzikantu. Ilgametis džiazo ir roko gitaristas muzikos mokėsi ne kokioje nors meno akademijoje, kaip įprasta, bet penkiolika metų grodamas Panevėžio restoranuose. Nors kai kas šias įstaigas laiko prasigėrusių muzikantų skylėmis, J.Balčiūnas tvirtina, kad jos iš tikrųjų yra labai gera profesionalaus grojimo mokykla. Žinoma, jei į restoraną einama groti, o ne girtauti.
Tik užima pareigas
Nors muzikos meno išmoko savarankiškai, pašnekovas supranta, kad aukštojo mokslo diplomas vis dėlto reikalingas. Lapkričio 14-ąją penkiasdešimtmetį atšventęs J.Balčiūnas kitąmet jau turėtų būti diplomuotas muzikos specialistas, baigęs Panevėžio kolegiją. Nors tokio amžiaus žmogui būti studentu nėra lengva, vyriškis pasiryžęs iki galo ištverti visus sunkumus, kad ir toliau galėtų Panevėžio konservatorijoje dėstyti roko gitaros klasės studentams. Be kita ko, skambinti gitara ponas Juozas moko ir miesto Moksleivių namų gitaristų būrelio moksleivius. Jis dar dirba Pasvalio muzikos mokykloje „Yamaha“.
„Kol kas dar nesu tikras mokytojas – tik užimu tokias pareigas ir bandau jas labai atsakingai eiti. Su vaikais susidraugauju žaibiškai, – juokiasi pašnekovas. – Jei nebūčiau prisilietęs prie džiazo, savęs ir muzikantu nedrįsčiau laikyti. Bet, laimei, tai padaryti teko“.
Pagundas nugalėjo
Kiek J.Balčiūnas save prisimena vaikystėje, jis tvirtina visada jautęs nenumaldomą vidinį troškimą groti, nors giminėje muzikantų nebuvo. Gitara jam atrodė pats geriausias instrumentas. Nekaip su mokytojais sutardavęs vyriškis prisipažįsta buvęs tikras chuliganas, jo visi klausdavo: „Kas iš tavęs bus?“ ir prognozuodavo ateitį kalėjime. Bet muzika šį žmogų išgelbėjo nuo visko.
Dar iki tarnybos sovietinėje armijoje ponas Juozas restoranuose pakeisdavo kurį nors gitaristą. Grįžęs iš karto tapo savarankišku restoranų muzikantu ir grojo iki 1993-iųjų. Per tą laiką jis patyrė ir alkoholizmo grėsmę, ir gerbėjų dėmesį, bet šeimos padedamas nugalėjo visas pagundas. Būdamas 27-erių, vyriškis jau buvo pavargęs nuo bohemiško gyvenimo ir moterų, ėmė svajoti apie šeimą ir sūnų. Kai jau buvo beprarandąs viltį sutikti merginą, kuri galėtų pakęsti jį tokį, koks yra (pats prisipažįsta esąs tikrai ne dovanėlė, ir dar Skorpionas), sutiko Angelę. Nors ponas Juozas iki šiol save vadina vėjavaikiu, o žmoną – šeimos židinio mylėtoja, jie abu vis dar yra kartu, turi sūnų. „Mes nesisaviname vienas kito“, – paaiškina, kaip sugebėjo išsaugoti santuoką, muzikantas.
Iš kontraboso klasės pabėgo
Savo muzikavimą visuose Panevėžio restoranuose, išskyrus „Pušyną“, J.Balčiūnas prisimena kaip puikius laikus: į tokias įstaigas klientai paprastai galėdavo patekti tik per kyšius, muzikantams buvo mokami didžiuliai pinigai. Kas vakarą po valandą, kol dar nesusirinkdavo daug klientų, muzikantai turėjo galimybę kelti savo profesinį lygį. „Tas laikas maždaug nuo 20 valandos mums būdavo auksinis laikas, nes tada galėdavome groti, ką norime ir kaip norime“, – su šypsena kalba „Sekundės” pašnekovas. Kurį laiką jis grojo ir viename džiazo kvartete su Rimantu Bagdonu.
Gitaristas pasakoja, kad jaunystės metais jis nebuvo visiškai nusistatęs prieš mokslus, bandė įgyti išsilavinimą, tačiau nesėkmingai. Iš karto po armijos panevėžietis buvo įstojęs į J.Švedo pedagoginės muzikos mokyklos kontraboso klasę, bet greitai iš jos pabėgo – atrodė, kad toje mokykloje dėstomi mokslai nieko bendro su muzika neturi. Tuo metu buvo svarstoma, kad Panevėžyje būtų galima atidaryti Vilniaus konservatorijos džiazo fakultetą. Jame J.Balčiūnas būtų mielai studijavęs, bet fakultetas buvo įsteigtas Klaipėdoje. Dieninių studijų uostamiestyje vyriškis sau negalėjo leisti, o neakivaizdinių studijų ten nebuvo. Tada rusų rašytojo Levo Tolstojaus autobiografijos faktais (rašytojui studijos universitete pasirodė per lengvos ir, metęs jas, mokėsi savarankiškai) sužavėtas ponas Juozas pasiryžo studijuoti savarankiškai.
Sūnus pralenkė
Išradinėti dviratį, kaip teigia pašnekovas, nebuvo lengva, tačiau jis išvermingai skaitė teoriją, o praktiką toliau tobulino – norėjo būti muzikaliai išprusęs, raštingas, kad netaptų tik amatininku. Kai vis dėlto nusprendė siekti diplomo, pasak jo, už pilvų susiėmęs juokėsi visas jam pažįstamas muzikos pasaulis. Bet paskui visi elgėsi gana tolerantiškai.
Muzikantas pripažįsta, kad Panevėžyje yra puikių klasikinės gitaros specialistų, bet roko gitaros dėstytojas jis yra vienintelis. J.Balčiūnas mano, kad mieste labai reikėtų atidaryti pramoginės muzikos skyrių su roko, džiazo pakraipa, nes laikas diktuoja naujas sąlygas. Jauni žmonės labai trokšta sunkesnio muzikos stiliaus, susidomėjimas gitara pastaruoju metu ypač išaugęs.
Kad šiuolaikiniam jaunimui rūpi tikra muzika, pavyzdys galėtų būti ir pono Juozo sūnus Kostas. Nuo 15 metų rimtai apsisprendęs imti į rankas gitarą, jis greitai tapo roko gitaristu. Ne tiek Panevėžyje, kiek kituose didmiesčiuose žinomos sunkiosios muzikos grupės D.A.R. gitaristo Kosto mokytoju buvo jo tėtis. „Gal dvejus su puse metų kimšau jam į galvą teoriją, mokiau praktiškai. Paskui pamačiau, kad jau nebeturiu ką jam pasakyti. Kostas buvo pirmasis tikras mano mokinys roko srityje, kuris mane pralenkė“, – didžiuojasi vienintelės atžalos pasiekimais muzikantas.
Ir myli, ir nekenčia
Jis įsitikinęs, kad jauną žmogų svarbiausia „pastatyti ant bėgių“, neužgožti jo asmenybės ir leisti pačiam išrasti bent mažutį dviratį. Tuomet jis tęs pradėtą kelią. Dabar Kostas ne tik groja grupėje, bet kartu su tėčiu ir savo draugu pats Panevėžio moksleivių namuose moko vaikus skambinti gitara.
Panevėžyje J.Balčiūnas jaučiasi žinomas, tačiau – ne garsus. Savo miestą vyriškis sako ir mylintis, ir nekenčiantis. Pastarasis jausmas panevėžiečiui kyla susidūrus su, kaip jis tvirtina, specifiniu Panevėžio provincialumu. Anot pašnekovo, mūsų mieste muzikantai dūsta, neturi galimybės pragyventi, į jį nebeatvyksta profesionalūs ne popso muzikos kolektyvai. Ponas Juozas įsitikinęs, kad nei jis, nei jo sūnus Panevėžiui kaip muzikantai nereikalingi. Jis kartais net gailisi, kad atsisakė vykti koncertuoti į Vilnių, Kauną, kur buvo kviečiamas.
„Šiuo metu irgi turiu pasiūlymų koncertuoti Vilniaus, Kauno klubuose, kur renkasi publika, žinanti, kokios muzikos jai reikia: su kauniečiu Kęstučiu Lušu, kurį laikau europinio lygio pianistu, tokiu pat marazmatiku kaip ir aš, nepakenčiančiu kičo, kuriame bendrą projektą. Penkiese planuojame groti džiazą. Ar prigysime ten, sunku pasakyti. Vis dėlto manau, kad klausytojai, norintys patirti šiuolaikinės muzikos grožį, prieš klausydamiesi muzikos turėtų bent kiek pasidomėti ja“, – daro išvadą džiazo gitaristas.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Nors muzikinio išsilavinimo Panevėžį
į Miežiškius iškeitęs gitaristas siekė savarankiškai, artėjant
penkiasdešimtmečiui suprato, kad diplomas irgi yra svarbu.
