Nesvarbu, kaip baigsis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalas, bet faktas, kad iki to laiko daug kas jau bus pamiršę, dėl ko jis prasidėjo. Jau dabar patys šio skandalo dalyviai, įsitraukę į skaidrumo varžytuves, nutolo nuo pagrindinės priežasties, dėl kurios viskas ir prasidėjo – informacijos apie „Snorą“ nutekinimo.
Dabar kovojama iš esmės tik dėl postų ir juos užimančių asmenų: konservatoriai ir juos palaikantieji nori iškrapštyti iš FNTT direktoriaus kėdės neseniai į ją atsisėdusį Kęstutį Jucevičių ir sugrąžinti Vitalijų Gailių. Pastarasis iš FNTT buvo išmestas liberalcentristų ir juos palaikančios prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangomis, liberalcentristai ir dabar nelinkę nusileisti konservatorių reikalavimams.
Žinoma, institucijos veiklos sėkmė labai priklauso nuo jos vadovo – nepaprastai svarbu, kad finansines machinacijas narpliojantiems pareigūnams vadovautų nepriekaištingą reputaciją turintis specialistas. Net jei abi besigalynėjančios pusės kaip tik to ir siekia, tai nėra priežastis pamiršti informacijos nutekinimą.
Mat informacijos nutekinimas atliko itin svarbų vaidmenį prieš „Snoro“ žlugimą. Ir ne tik todėl, kad prieš pat banko nacionalizavimą „Lietuvos ryte“ pasirodė straipsnis apie „įsakymą sutrypti lietuviškus bankus“. Šis straipsnis, parengtas pagal iš FNTT arba kitos institucijos nutekintą informaciją, paskubino įvykius – „Snoras“ buvo nacionalizuotas keliomis dienomis anksčiau. Tačiau realiai tai nedaug ką pakeitė – bankas vis tiek būtų buvęs nacionalizuotas.
Tačiau gali būti, kad nutekėjusi informacija turėjo kur kas reikšmingesnės įtakos įvykiams „Snore“. Paskutinių „Snoro“ gyvavimo metų istorijoje, sudėliotoje remiantis viešai skelbiamais duomenimis, yra viena logiškai sunkiai paaiškinama vieta.
Daugelį buvusių „Snoro“ akcininkų veiksmų galima paaiškinti (nors ir ne pateisinti) – kaip ir tai, kodėl trūko dalies turto. Iš 3,9 mlrd. litų – toks turto trūkumas nustatytas banke – 1,16 mlrd. litų sudaro nurašymai dėl blogų paskolų. Tokie nurašymai bankuose nėra naujovė, tik sumos paprastai būna mažesnės. „Snoras“ finansavo rizikingesnius projektus, iš kurių sėkmės atveju tikėjosi uždirbti daugiau nei įprasta. Kadangi sėkmės ir sugebėjimo vertinti riziką pritrūko, atsirado didesni nei įprasta nuostoliai. Norint pateisinti „Snoro“ savininkus ir vadovus būtų galima sakyti, kad jiems tiesiog nepasisekė verslas.
Dar keli šimtai milijonų litų buvo įkeisti už paskolas, o dalis šių buvo suteikta su akcininkais siejamoms įmonėms. Tai jau nėra toks nekaltas dalykas kaip verslo nesėkmė. Bet jeigu vis dar liko noro pateisinti Vladimirą Antonovą ir Raimondą Baranauską, būtų galima sakyti, kad jiedu bandė uždirbti iš kitų verslo sričių, kuriems reikėjo paskolų. Galbūt niekas daugiau nenorėjo skolinti šioms verslo sritims, todėl teko nelegaliai įkeisti „Snoro“ turtą. Tai, žinoma, pažeidimas, bet jis, kaip ir rizikingos paskolos, dar neįrodo, kad buvo ruošiamasi banko žlugimui.
Visai kas kita – 1,03 mlrd. litų įvertinti vertybiniai popieriai, laikyti Šveicarijos bankuose ir vėliau pervesti į privačias V. Antonovo ir R. Baranausko sąskaitas. Kad ir kiek būtų noro pateisinti tuomečių „Snoro“ akcininkų veiksmus, šią operaciją būtų sunku logiškai paaiškinti.
Jeigu šio milijardo reikėjo suteikti paskolas su akcininkais susijusioms verslo sritims, buvo galima naudoti jau minėtą schemą: įkeisti vertybinius popierius ir gauti paskolą iš kito banko. Tokiu atveju vertybiniai popieriai išliktų „Snoro“ nuosavybė, o tikimybė įkliūti prižiūrėtojams būtų mažesnė. Būtent šis milijardas, pervestas į privačias sąskaitas, ir buvo lemiamas veiksnys, dėl kurio Centrinis bankas nusprendė perimti „Snorą“.
Tad kodėl V. Antonovas ir R. Baranauskas, žinodami, kad Centrinis bankas jais jau domisi, patys įteikė prižiūrėtojams į rankas ginklą? Galima spėti, kad arba jie galvojo, jog Lietuvos bankas neprisikas iki sąskaitų Šveicarijos bankuose, arba jau žinojo, kad „Snoras“ bus perimtas, todėl nebėra prasmės dangstyti įtartinų operacijų.
Jei antroji prielaida teisinga, vadinasi, informacija apie ruošiamus veiksmus buvo nutekinta ne 2011 m. lapkričio mėnesį ir ne „Lietuvos rytui“. Lietuvos bankas, tirdamas įtartinas finansines operacijas, paprastai bendradarbiauja su FNTT. Tad ir apie prižiūrėtojų planus dėl „Snoro“ FNTT turėjo žinoti iš anksto.
Tiesa, nebūtinai FNTT nutekino informaciją tuomečiams „Snoro“ akcininkams. „Snoro“ valdybos pirmininkas R. Baranauskas palaikė gana artimus santykius su tuomečiu Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriumi Kazimieru Ramonu, iš kurio galėjo sužinoti Centrinio banko aktualijas.
Nėra patikimų įrodymų, kad informacija apskritai buvo nutekinta anksčiau nei ją sužinojo „Lietuvos rytas“. Tačiau faktas, kad šios informacijos vertė yra milijardinė tikrąja to žodžio prasme. Tad ir pagunda nutekinti ją – didžiulė.
Žinoma, tai – tik prielaidos. Juk gali būti, kad savininkai tiesiog nuleido rankas supratę, kad banko padėtis yra labai prasta.
