Nykstanti paslauga.
Balso, interneto ir televizijos paslaugų teikėja „Teo“ prieš keturiolika metų atrodė visai kitaip. Nors jos pardavimas ir po to įvykę pokyčiai sukėlė daug nepasitenkinimo, tai yra vienas sėkmingiausių privatizacijos pavyzdžių.
Po „Lietuvos telekomo“ privatizavimo prie jo vairo stojęs koncerno „Teliasonera“ atstovas suomis Tapio Paarma prieš dešimtmetį pagal savo nemėgstamumą Lietuvoje būtų galėjęs lygintis su šiandieniu šalies premjeru. Pokyčiai, kurių jis ėmėsi vienoje didžiausių valstybei priklausiusių įmonių, nepatiko, švelniai tariant, nei jos darbuotojams, nei klientams.
Jeigu grįžtume į 1997 m., tai tuomečiame „Lietuvos telekome“ būtų sunku įžvelgti šiandienės bendrovės kontūrų. Tuo metu didžiausioje šalies telekomunikacijų įmonėje dirbo 10 tūkst. žmonių, kiekvienas miestas ir miestelis turėdavo atskirą padalinį su dešimtimis ar šimtais specialistų, kurie prižiūrėdavo didžiules analoginės ryšio įrangos prigrūstas patalpas. Tuo metu bendrovė turėjo daugiau kaip milijoną fiksuoto telefoninio ryšio linijų, taip pat vis dar teikė laidinio radijo ir telegrafo paslaugas, prižiūrėjo platų taksofonų tinklą, o net 96 proc. pajamų bendrovė gaudavo iš balso paslaugų (dabar ši dalis sudaro 50 proc.).
Dar neįprasčiau atrodė bendrovės valdomas turtas, tarp kurio buvo galima rasti namų, butų, vasarnamių, kuriuos pusvelčiui nuomojosi bendrovės darbuotojai, taip pat naminių gyvulių ir net malūną.
Skandinavų akcininkai pirmiausia pakeitė bendrovės vadovus. T. Paarma nebuvo vienintelis į bendrovę vadovauti atvykęs užsienietis, kurį laiką po privatizacijos jos padaliniams vadovavo po du žmones – lietuvis ir, dažniausiai, suomis arba švedas. Buvo pertvarkyta vidinė bendrovės struktūra. Iki to laiko skirtinguose Lietuvos regionuose veikiantys padaliniai buvo tarytum atskiros bendrovės su savo buhalterija, banko sąskaita, reklamos biudžetu, todėl iš karto po privatizacijos imtasi administravimo centralizacijos. Be to, analoginę ryšio įrangą pradėjus keisti modernia skaitmenine įranga, darbo nebeliko nemažai daliai ją prižiūrėjusių specialistų. Dėl šių pokyčių regioniniuose bendrovės padaliniuose darbuotojų skaičius sumažėjo dešimtimis kartų, o šiandien visoje bendrovėje ir jos antrinėse įmonėse dirba tris kartus mažiau žmonių negu 1997 m.
Kita didžiųjų pokyčių dalis buvo susijusi su bendrovės teikiamomis paslaugomis ir jų kainomis. Nors kainodara buvo pradėta keisti dar prieš privatizaciją, visa kritikos lavina dėl apmokestintų vietos skambučių teko naujiesiems bendrovės šeimininkams. Nuo pat laidinio telefono atsiradimo šalyje vietiniai pokalbiai buvo nemokami, todėl pliurpti gerą valandą su gretimame name gyvenančia kaimyne buvo dažnai pasitaikantis įprotis. Jį keisti arba mokėti už jį ne visiems buvo lengva, todėl šis žingsnis sulaukė kritikos lavinos iš gyventojų, žiniasklaidos ir politikų. Praėjusio dešimtmečio pradžioje žmonės prie Seimo rinkosi protestuoti dėl dviejų dalykų – amžinai mažų pensijų ir didelių telefoninių pokalbių tarifų.
Nepaisant tuomečio nepasitenkinimo, „Lietuvos telekomo“ privatizacija buvo protingas valdžios sprendimas. Pirmiausia, naujieji savininkai ėmėsi spartaus ryšio įrangos atnaujinimo ir, kaip minėta, dar iš sovietinių laikų paveldėtą infrastruktūrą pakeitė skaitmeninėmis technologijomis, pradėjo teikti interneto ryšio paslaugas. Bendrovė iki šiol išlaiko pakankamai didelius investicijų srautus, viršijančius 150 mln. litų per metus.
„Lietuvos telekomo“ privatizacija parodė, kad privatus kapitalas būtinus pokyčius gali įgyvendinti greičiau, efektyviau ir neišsigąsti spaudimo. Jeigu šiandienė „Teo“ būtų valstybinė įmonė, galima spėti, kad jos pagrindinė veikla ir toliau būtų fiksuoto telefoninio ryšio teikimas, klientų bazė beviltiškai mažėtų, nors dėl politikų spaudimo ji ir toliau vietinių pokalbių paslaugas teiktų nemokamai.
Neaišku, kodėl politikai nesiryžo panašiai pasielgti ir su kitomis panašaus masto valstybinėmis įmonėmis, pavyzdžiui, „Lietuvos paštu“ ar „Lietuvos geležinkeliais“. Galbūt tokiu atveju paštininkai nenešiotų pensijų, o traukiniai nevežiotų grybautojų, tačiau vietoj nuostolių ar subsidijų šios įmonės neštų daugiau naudos.
