„Sodrą“ norima gelbėti mažinant pervedimus į antrosios pakopos fondus. Tačiau pensijos galėtų augti nebent stebuklingai šoktelėjus gyventojų pajamoms ir užimtumui
Pensijų reformos įstatymo projekte, kurio valdantieji nespėjo priimti Seimo pavasario sesijoje, gyventojams numatomi du pasirinkimai: kaupti papildomas lėšas pensijų fonduose kartu prisidedant savo lėšomis arba grįžti atgal į „Sodrą“. Gyventojų papildomo taupymo įpročiai nėra įkvepiantys – pernai trečiosios pakopos pensijų fonduose savanoriškai draudėsi vos 26 tūkst. žmonių. Tad galima prognozuoti, kad nemaža dalis iš maždaug milijono gyventojų, šiuo metu kaupiančių lėšas antrosios pakopos pensijų fonduose, pasuks atgal į „Sodrą“.
Jei rudenį politikai pritars tokiems pokyčiams, bus pripažinta, kad 2003 m. pradėta pensijų reforma nebuvo sėkminga. Net jei dabartinė valdančioji dauguma iki rinkimų nespės priimti pataisų, šio klausimo turės imtis kitos kadencijos Seimas. O socialdemokratai ketina apskritai naikinti „Sodros“ pervedimus į privačius fondus, nors patys buvo tam pritarę 2002-aisiais.
2 proc. didesni mokesčiai
Pagal galiojantį įstatymą „Sodra“ į antrosios pakopos fondus šiuo metu perveda 1,5 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų. Prieš krizę ši dalis siekė 5,5 proc., bet grįžimo prie tokių skaičių tikrai nebus. 2013 m. ši dalis turėtų padidėti iki 2,5 proc., o jau nuo 2014 m. dabartinė valdančioji dauguma siūlo naują modelį: „Sodros“ pervedamą dalį sumažinti iki 2 proc., bet tik tokiu atveju, jei pats gyventojas pasiryžęs papildomai pridėti savo pajamų dalį (1 proc.). Kaip „premiją“ už pastangas rūpintis senatve valstybė dar pridėtų 1 proc. vidutinės algos subsidiją. Tad iš viso pagal schemą 2+1+1 antrosios pakopos pensijų fonduose kasmet būtų kaupiama po 4 proc. pajamų, o nuo 2016-ųjų – 6 proc. (schema pasikeistų į 2+2+2).
Kitaip tariant, norėdamas, kad 2016 m. į antrosios pakopos fondą būtų pervedama 6 proc. jo uždarbio, asmuo turės susitaikyti su tuo, kad socialinio draudimo mokestis padidės 2 proc. punktais. Tačiau valstybės „premija“ gali būti visai nepatraukli uždirbantiems gerokai daugiau nei vidutinę algą. Tokiems gyventojams verčiau jau patiems rinktis tik savanorišką, trečiosios pakopos draudimą, ir gauti pajamų mokesčio lengvatą.
Norėdamas dalyvauti naujojoje sistemoje asmuo turėtų apie tai pranešti „Sodrai“. Jei nepraneš – įmokos į kaupiamąjį fondą savaime bus nutrauktos.
Socialdemokratiška alternatyva
Opozicinės partijos kol kas neturi bendros pozicijos dėl pensijų sistemos reformos. Bene aiškiausią alternatyvą siūlo socialdemokratai – jie savo rinkimų programoje žada „stiprinti valstybinį socialinį draudimą“ ir, pasak Algirdo Syso, siektų apskritai panaikinti pusę milijardo litų per metus „Sodrai“ kainuojančius pervedimus į kaupiamuosius fondus. Socialdemokratai paliktų galimybę gyventojams juose dalyvauti tik savo lėšomis, o už tai mainais suteiktų pajamų mokesčio lengvatą.
„Tvarka ir teisingumas“ deklaruoja siekį „pamažu pereiti prie kaupimo principu pagrįstos sistemos“ ir, pasak partijos nario Algimanto Dumbravos, iš esmės pritaria dabartinės Vyriausybės siūlymui. Darbo partija programoje žada leisti „vieną kartą grįžti iš antrosios pakopos pensijų fondų į valstybinio socialinio draudimo sistemą“, bet kartu nori, „kad pensijų sistemoje būtų kuo įvairesnis išmokų šaltinių pasirinkimas“. Kitaip tariant, aiškaus modelio dar nėra.
Tačiau „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ žino skaičių galią ir lengvai žarsto pažadus dėl pensijų dydžio. Pirmieji teigia, kad vidutinė senatvės pensija sieks ne mažiau kaip 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio, antrieji žada pusę vidutinės algos. Kitaip tariant, per jų valdymo kadenciją Darbo partija žada 1 260, o „Tvarka ir teisingumas“ – 1 050 litų pensiją.
Išlikti – 3 000 litų atlyginimas
Pagrindinė priežastis, kodėl Seimas svarsto naują pensijų reformą, – skurdi „Sodros“ padėtis. Bent dalį kaupiančiųjų fonduose susigrąžinus į „Sodrą“, ji sutaupytų. Tačiau niekur nedingtų ateities problema – užtikrinti sotesnę senatvę išeisiantiems į pensiją tada, kai dėl mažėjančio gimstamumo dirbančių bus likę mažiau.
Kaip skaičiuoja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, dabartinė „Sodros“ sistema galėtų sklandžiai funkcionuoti, jei šalyje dirbtų apie 1,4 mln. žmonių (pernai dirbo 1,37 mln.) ir vidutinis darbo užmokestis siektų maždaug 3 000 litų. Dabar vidutinė alga – tik maždaug 2 100 litų.
Atrodytų, ne tiek daug ir tereikia, kad „Sodra“ išliktų, būtina užtikrinti pakankamą užimtumo ir atlyginimų lygį, tad kaip tik šioje srityje būsimi tautos gelbėtojai turėtų pasiraitoti rankoves. Jei pavyktų sumažinti nedarbą (ir didinti dirbančiųjų dalį mažėjant gyventojų skaičiui) ir sparčiai kelti atlyginimus, „Sodros“ nebereikėtų gelbėti vis naujais išmaniaisiais būdais.
Visos opozicinės partijos savo programose kartoja užkeikimus apie verslumo skatinimą ir darbo rinkos pagyvinimą perkvalifikavimo ar mokymosi visą gyvenimą programomis. Tačiau šias priemones naudoja ir dabartinė valdžia, o jų arsenalas yra ribotas – kairiesiems sugalvoti ką nors, kas dar neišbandyta, nėra paprasta. Žinoma, visuomet galima tobulinti jų įgyvendinimą.
Tačiau tikėtis, kad vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įvairiomis programomis gali radikaliai pakeisti nedarbo lygį, nereikėtų, teigia Egidijus Barcevičius, Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas. Perkvalifikavimo ar įdarbinimo skatinimo priemonių ribotumą pabrėžia ir ekonomistas Romas Lazutka. „Jei subsidijuosime jaunimo įsidarbinimą, jie įgis patirties ir įsidarbins, bet vietoje jų neįsidarbins keturiasdešimtmečiai bedarbiai. Jeigu yra viena darbo vieta, tai vienas žmogus ir bus įdarbintas“, – sako Vilniaus universiteto profesorius. Pasak jo, esminė problema yra darbo pasiūla, o sprendimas – vartojimo skatinimas.
Socialdemokratų pirmininkas Algirdas Butkevičius nedarbą mažinti ketina įgyvendindamas keinsistinę, ekonomikos skatinimo, politiką. Jis vardija daugybę programų, turinčių skatinti užimtumą ir vartojimą: gatvių apšvietimo modernizaciją, žemės ūkio gamybos skatinimą, kelių infrastruktūros projektus, net suskystintų dujų terminalą. Visoms opozicinėms partijoms bendras investicinis projektas – plati daugiabučių namų renovacijos programa.
Nė viena didžioji partija savo programoje neišsižada užsienio investicijų, tačiau konkrečių priemonių, kaip jas pritraukti, nenumato. Tačiau kairieji priešinasi darbo santykių liberalizavimui, o kai kurios partijos žada įspūdingus minimalius atlyginimus.
„Prieštaravimas [mūsų siekiuose] būtų, jei aš sakyčiau, kad minimalus atlyginimas bus 1 600 ar 1 800 litų, kaip sako kai kurie mano kolegos“, – teigia A. Sysas, badydamas pirštu į atitinkamus Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ siekius dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA). Socialdemokratų programoje įrašytas tikslas – 50 proc. vidutinės algos siekiantis MMA, kaip nustatyta opozicinių partijų susitarime su profsąjungomis.
Rūpės tol, kol kiauras biudžetas
Pasak E. Barcevičiaus, nedarbas valdžiai bus aktualus tik tuo atveju, jei „situacija reikalaus daug valstybės lėšų, kad būtų mokamos nedarbo išmokos“, o gerėjant ekonominei situacijai prioritetai pradės keistis.
„Tokį ciklą mes jau matėme pradedant maždaug 2000 m., kai nedarbo lygis buvo labai aukštas ir buvo pabrėžiamos įvairios nedarbo mažinimo priemonės. Kai įstojome į ES, nedarbo lygis ėmė sparčiai mažėti ir dėl ekonomikos augimo, ir dėl emigracijos.
Pasikeitus situacijai pradėta kalbėti apie priemones, kaip spręsti tai, kad Lietuvoje trūksta darbo jėgos. Atsirado Ekonominės migracijos reguliavimo strategija ir prasidėjo diskusija apie darbo jėgos imigraciją iš užsienio valstybių“, – teigia E. Barcevičius.
Migracijos reguliavimo strategija neteko savo reikšmės smogtelėjus naujam sunkmečiui. Specialiai šiai strategijai koordinuoti SADM sukurtas skyrius 2009 m. buvo uždarytas dėl lėšų stygiaus, o pati emigracija, mažinanti nedarbą ir generuojanti pinigų srautą į šalį, tapo lengvinančiu veiksniu kapstantis iš ekonomikos krizės. Pasak E. Barcevičiaus, ateis laikas, kai vėl pradėsime kalbėti ne apie nedarbo lygį, o apie tai, kad Lietuvai reikia kvalifikuotos darbo jėgos.
Tačiau net jei ateinančios Seimo ir Vyriausybės kadencijos metu šaliai pavyktų pasiekti 3 000 litų vidutinį atlyginimą, to gali nebeužtekti palaikyti „Sodrai“ maždaug 2017–2018 m. Pasak B. Gruževskio, 2015–2016 m. įvyks lūžis, kai pensinio amžiaus žmonių bus daugiau nei šešiolikamečių, kurie jau laikomi ateinančiais į darbo rinką, – ir ši disproporcija toliau tik didės.
B. Gruževskio teigimu, turėti „Sodros“ sistemą yra didelis pasiekimas, nes ji, palyginti su kaupiamaisiais fondais, yra labai stabili. Tačiau vienintelė išeitis – mažinti valstybinio socialinio draudimo apimtį nenuskriaudžiant esamų pensijų gavėjų ir didinti kaupiamųjų fondų vaidmenį užtikrinant akylą jų kontrolę.
Dešiniųjų planas
- Pagal jau galiojantį įstatymą 2012 m. į kaupiamuosius fondus „Sodra“ perveda 1,5 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų dydžio įmoką, o 2013 m. „Sodra“ pervedimus didins iki 2,5 proc.
- Pagal planuojamas įstatymo pataisas 2014 m. gyventojai arba automatiškai grįžta į „Sodrą“, arba pareiškia norą dalyvauti 2+1+1 sistemoje:
- į kaupiamąjį fondą 2 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų perveda „Sodra“;
1 proc. prideda pats gyventojas;
1 proc. nuo vidutinės algos prideda valstybė. - 2016 m. 2+1+1 tampa 2+2+2.
