Dažnai būtent prieš šauniąsias žiemos šventes ir metų virsmą susimąstome, kodėl? Paprastai sau šio klausimo neužduodame, nes jis, kad ir kaip būtų, kasdienai yra toks nepatogus.
Kultūros rubriką šįsyk pradedame netradiciškai, nes tas klausimas – kodėl? – vertas bent nedidelio eksperimento.
Iš dalies pasielgėme sąžiningai, nes paieškoti atsakymų pasiūlėme garsiems mūsų prozininkams, poetams.
Kartu, derėtų pripažinti, pasielgėme begėdiškai, nes kūrybiškuosius rašytojus pabandėme įsprausti į tam tikrus rėmus.
Prozininkei Renatai Šerelytei patikėjome atsakyti, ką ir kodėl turėtume prisiminti, Gintaras Grajauskas „sutiko“ pamiršti, o poetas Donatas Petrošius – išsaugoti. Tokios buvo šio žaidimo taisyklės.
Tačiau mūsų eksperimento dalyviai pasirodė pernelyg gudrūs, per daug išradingi. Įvyko panašiai, kaip puikiame danų Larso von Triero ir Jørgeno Letho filme „Penkios kliūtys“.
Jei iš pradžių dar naiviai tikėjome, kad mūsų planas išdegs, tai vėliau įsitikinome, jog visi rašytojai iš esmės prabils apie tą patį – tik skirtingomis priemonėmis, naudodami vis kitokią žodžių magiją.
L. von Trieras paskutinėje minėtojo filmo dalyje atlieka išpažintį, kurią perkelia į savo gero bičiulio J. Letho lūpas. Įdomu tai, kad ten ironiškai konstatuojama: pedagoginio pobūdžio misija savo paviršutiniškąja prigimtimi savęs nepateisino. Tačiau joje būta tokių įspūdingų atsivėrimų!
Mūsų bandymo rezultatą paliekame vertinti Jums. Malonių įspūdžių.
