Neseniai įkurto operos teatro „Artis opera“ ambicija– lietuvių publikai pristatyti visas kompozitoriaus Wolfgango Amadeus Mozarto operas. Režisierė Jūratė Vansk nusprendė pradėti nuo prieštaringojo lovelaso Don Žuano. Ievai Rekštytei ji pasakojo apie savo pasirinkimo motyvus ir sumanymą pakelti žiūrovus nuo kėdžių.
Kaip atėjote iki sprendimo imtis W. A. Mozarto operos „Don Giovanni“?
– Svajonę pastatyti ją puoselėjau labai ilgai – dar nuo tada, kai mokiausi operos režisūros. Esu didelė W. A. Mozarto muzikos gerbėja ir turiu ambiciją, kad Lietuvoje būtų atliktos visos šio kompozitoriaus operos. Pačiai pradžiai, maždaug prieš trejus metus, pasirinkome „Don Giovanni“. Tai labai šiuolaikiškas, psichologiškas kūrinys, paliečiantis įvairias žmonių santykių temas ir nereikalaujantis specialaus konteksto. Tai ir drama, ir komedija.
15 metų gyvenote svetur: mokėtės Vokietijoje, dirbote Šveicarijoje, jums teko kurti su įvairių šalių artistais. Ar statydama „Don Giovanni“ sąmoningai pasirinkote dirbti tik su lietuvių dainininkais ir muzikantais, nesikviesti užsienio atlikėjų?
– Taip, visiškai. Dirbau Šveicarijos Bazelio teatre, kuriame vedžiau jaunimo ir operos studijas. Ten buvau vienintelė lietuvė. Turbūt natūraliai atėjo momentas, kai labai aiškiai pajutau norą dirbti su savo šalies atlikėjais. Be to, Lietuvos muzikos scenose tarsi truputį vengiama W. A. Mozarto, tad pamaniau, jog reikia užpildyti šią spragą. Ne visi lietuvių artistai turi patirties atlikti šio kompozitoriaus muziką, o surasti korepetitorių, kuris juos paruoštų, taip pat nelengva. Daug paprastesnės Giuseppe’s Verdi, Giacomo Puccini, Piotro Čaikovskio muzikos specialistų paieškos.
Kodėl šiam pastatymui pasirinkote Vilniaus universiteto didįjį kiemą?
– Ilgai ieškojome, kur ši opera galėtų vykti. Genialiai W. A. Mozarto muzikai reikia ypatingos vietos. Ieškojome netradicinės erdvės, svarstėme, kas tai turėtų būti: parkas, gatvė, oro uostas… Kai vaikštinėdami po senamiestį užėjome į Vilniaus universiteto kiemą, supratome, kad jis itin tinkamas kultūros renginiams. Čia pati miesto širdis, architektūra iškalbinga – universiteto mūrai senesni nei W. A. Mozarto operos. Tokioje vietoje speciali scenografija nereikalinga. Be to, esame naujai įsikūręs operos teatras – kaip sakau, be stogo ir kėdžių. Visos vietos spektaklyje bus stovimos, žiūrovai galės vaikščioti aplink sceną ir stebėti, kaip groja orkestras, kaip į sceną rengiasi lipti atlikėjai. Norisi rasti dialogą su publika. Manau, kad žiūrovams ir klausytojams jau gana sėdėti.
Ką naujo statydama šią operą atradote, įsisąmoninote apie W. A. Mozartą ir Don Žuaną?
– Kuo ilgiau žvelgi personažui į akis, tuo tas žvilgsnis tampa gilesnis. Iš pradžių Don Žuaną mačiau kaip vėjavaikišką lovelasą, tačiau supratau, kad jokiose situacijose nebūna tik vieno kalto. Visi mūsų veiksmai paremti tarpusavio santykiais, todėl reikėtų vengti vienareikšmiškumo ir nederėtų vertinti tik „gero“ ir „blogo“ žmogaus kategorijomis. Visi operos veikėjai iš esmės yra malonūs ir geri, tačiau tam tikrais atvejais tampa ne tokie teigiami. Man buvo įdomu žaisti šį žmonių ir jų charakterių, santykių žaidimą.
Paties W. A. Mozarto muzikinė kalba šiame kūrinyje yra nenuginčijamai geniali. Jam pavyko atrasti itin charakteringų bruožų – net be teksto, vien klausant muziką, galima lengvai identifikuoti, apie ką kompozitorius kalba.
W. A. Mozartas, „Don Giovanni“, Vilniaus universiteto didysis kiemas (Universiteto g. 3, Vilnius), rugpjūčio 21 d. 19 val.
