Priešų turi visos partijos, bet turbūt daugiausia už visus jų turi konservatoriai. Priešų bandoma ieškoti ir pačioje partijoje, tad artėjant rinkimams svarbi tampa sporto taisyklė: prieš bet kokią kovą svarbiausia įveikti savo vidines baimes ir silpnybes.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) viduje vykstančios peštynės virto bemaž viešu skandalu, kai partijos nariai bandė ieškoti išdavikų, perduodančių žiniasklaidai vidinius svarstymus apie rinkimų strategiją. Viešumoje pasirodė tariami konservatorių ketinimai kompromituoti šiuo metu opozicines partijas, bandyti gąsdinti rinkėjus socialdemokratų ir Darbo partijos lyderiais bei raginti tiesiog neiti į rinkimus, nes tai „nieko nepakeis“.
Kai kurie konservatoriai įtarė, kad planuojamą taktiką žurnalistams atskleidė Mantas Adomėnas, kiek anksčiau ketinęs pasitraukti iš TS-LKD rinkimų štabo, nes nepritarė partijos rinkimų strategijai ir kritikavo Andriaus Kubiliaus bei jo komandos iniciatyvas. Tačiau M. Adomėnas vis dėlto persigalvojo ir liko rinkimų štabo vadovo pavaduotoju, o rugpjūčio pradžioje paskelbė pranešimą, kad piktinasi įtarinėjimais, neva jis galėjęs atskleisti vidinę partijos informaciją.
„Aš galiu tik pasakyti, kad tokios informacijos tikrai nenutekinau“, – IQ teigė M. Adomėnas. Jo manymu, tokie „marginaliniai pasvarstymai“ viešumoje apie tariamus konservatorių partijos rinkimų žingsnius rodo tik „idėjų badą politiniuose debatuose“ prieš rinkimus. „Tai, kad žiniasklaidoje eskaluojami tariami konservatorių nesutarimai, gali reikšti, kad būtent ir yra toks tikslas – supriešinti partiją“, – svarstė M. Adomėnas.
R. Alekna: „Pirmiausia, tai mes tokių pokalbių apskritai neprotokoluojame“.
TS-LKD rinkimų štabo vadovas Raimundas Alekna visiškai atsiribojo nuo žiniasklaidoje paskelbtos informacijos apie tariamus konservatorių siekius juodinti oponentus. „Pirmiausia, tai mes tokių pokalbių apskritai neprotokoluojame ir žiniasklaidoje skelbti neva partijos dokumentai tikrai negali būti paremti kokiu nors oficialiu protokolu. Antra, tame pasitarime, kuris buvo interpretuojamas „Lietuvos ryte“, dalyvavo nemažas ir mūsų partijos būrys, ir sociologų, ir kūrybinių darbuotojų, viešųjų ryšių konsultantų, tačiau neprisimenu, kad būtų šnekama taip, kaip buvo pavaizduota spaudoje, – pasakojo R. Alekna. – Mes gerbiame visus oponentus ir labai rimtai žiūrime į rinkimus. Tikrai nesiruošiame iš nieko šaipytis ar gąsdinti žmonių – tik informuoti apie realią situaciją tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Kiek pamenu, toje diskusijoje buvo pagrindinis akcentas žmonėms sakyti tiesą, be pagražinimų, kokia situacija finansinėse rinkose ir kokios yra grėsmės.“
Anot konservatorių štabo vadovo, diskusijoje nuomonėmis keitėsi labai platus ratas žmonių, ir jis neįsivaizduojąs, kad kas nors iš patyrusių politikų, konservatorių būtų galėjęs tokiame susitikime kalbėti kažką nepagarbaus apie oponentus ar rinkėjus. Taip R. Alekna bandė įtikinti, kad tikrai nebūtinai konservatoriai galėjo perduoti žurnalistams užuominas apie tariamą „juodųjų technologijų“ naudojimą. Jis pripažino, kad dėl įvairių svarstytų idėjų kas nors galėjo interpretuoti konservatorių ketinimus labai įvairiai.
„Jokių išsiskyrimų tarp manęs ir A. Kubiliaus ar R. Aleknos nėra, bendrąja prasme pasitikėjimas partijoje išlieka“, – teigė M. Adomėnas.
Dėmesiui nukreipti
Vis dėlto konservatoriams toli iki olimpinės ramybės. Jau keletą mėnesių pasirodantys pranešimai verčia manyti, kad konservatoriai įsivėlė į kažkokį slaptą karą. Birželio mėnesį TS-LKD būstinėje Vilniuje buvo aptikta pasiklausymo aparatūra. Kai kurie konservatoriai jau užsiminė, kad partija savo viduje nustatė, kieno tai gali būti darbas, tačiau R. Alekna nieko pasakyti apie šį atvejį nenorėjo.
„Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl aš negaliu niekaip komentuoti šio pasiklausymo aparatūros radimo atvejo“, – teigė rinkimų štabo vadovas. Vis dėlto pačioje konservatorių partijoje mažai kam kilo abejonių, kad su tuo susijęs Vilniaus miesto tarybos narys Vidas Urbonavičius, kiek anksčiau bendradarbiavęs su Specialiųjų tyrimų tarnyba. V. Urbonavičius dirba TS-LKD partijos vykdomojo sekretoriaus patarėju teisės klausimais.
Anot M. Adomėno, „tas skandalas dėl neva nutekintos informacijos“ taip pat galėjo būti sukurtas tikslingai, bandant atitraukti dėmesį nuo „tų žmonių, kurie siekia užmaskuoti prieš tai buvusius įtarimus“. Vis dėlto pats M. Adomėnas pastaruoju metu turėtų jausti nemažą įtampą. Anot žurnalisto Tomo Dapkaus, M. Adomėno namuose taip pat buvo aptikta pasiklausymo aparatūra, klausomasi jo telefonų. Šios aparatūros kilmė, anot žurnalisto šaltinių, – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Pats M. Adomėnas nenorėjo komentuoti šių įtarimų, tačiau neskubėjo ir jų paneigti, užsiminęs, kad žurnalistas turi nemažai informacijos.
Ne „kurmis“.
„Manęs nestebina tas didelis dėmesys mūsų partijai ir rinkimų štabui, todėl nenustebčiau, jei visais įmanomais būdais, kuriuos suteikia šiuolaikinės technologijos, būtų bandoma gauti informacijos apie mūsų partiją ir pasirengimą rinkimams“, – teigė R. Alekna.
Politologo Nerijaus Maliukevičiaus manymu, kad pasiklausymo aparatūros skandalas ir vidinių „šnipų“ paieškos bet kuriuo atveju kenkia partijos įvaizdžiui. „Jei kalbėtume apie tuos nutylėjimus dėl aptiktos pasiklausymo aparatūros, tai galima sakyti, kad jie kenkia tiek partijai, tiek ir specialiosioms tarnyboms, – teigė N. Maliukevičius. – Viena vertus, partija viešųjų ryšių prasme neturėtų „tempti gumos“ ir, jei aptinkama tokia technika, ji turi aiškiai parodyti, kad neturi ko slėpti nuo teisėsaugos institucijų. Specialiosios tarnybos, jei nepaneigia iš karto, kad tai ne jie seka, – taip pat sukuria tik dar daugiau įtarimų ir toks neaiškumas meta šešėlį ir ant jų.“
Sekti partijas – normalu?
Po aptiktos pasiklausymo aparatūros partijos būstinėje konservatoriai atliko ir daugiau patikrinimų, buvo baiminamasi, kad ir Seime, frakcijos kabinetuose gali būti „siurprizų“. Vis dėlto daugiau įtartinų objektų nebuvo aptikta.
Tai jau ne pirmas kartas, kuomet didžiųjų partijų būstinėje yra aptinkama pasiklausymo technika. 2009 m. socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius užsiminė, kad pats savo kabinete aptikęs „blakę“. Tuomet A. Butkevičius galimą pasiklausymą siejo su jo dalyvavimu prezidento rinkimuose ir net nesikreipė į prokurorus dėl tyrimo.
Šis atvejis patvirtino, kad politikai bemaž susitaikė su tuo, jog jų gali būti klausomasi, o jie patys – sekami. Kai kurie politikai bemaž susigyveno su „profesine paranoja“ – subtilesniems pokalbiams renkasi nuošalesnes vietas ir būtinai išsijungia mobiliuosius telefonus. Gana dažnai vienas ar kitas politikas atvirai užsimena, kad jaučiasi esąs sekamas, tačiau neskuba dėl to kreiptis į teisėsaugos institucijas – tarsi esama situacija būtų savaime suprantamas dalykas. Konservatoriai taip pat iš pradžių naudojosi privačių saugos tarnybų paslaugomis, siekdami išsivalyti nuo pasiklausymo aparatūros. Į prokuratūrą TS-LKD atstovai kreipėsi tik po poros savaičių – kai žinia apie pasiklausymus pateko į žiniasklaidos rankas.
Šis delsimas yra charakteringas požymis, kad politinės partijos neskuba kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes pačios nėra tikros, kas gali jas sekti. Gali būti, kad politikai visuomet jaučiasi kažkuo „kalti“ ir nėra įsitikinę, ar juos seka politiniai oponentai, ar, pavyzdžiui, užsienio specialiosios tarnybos. Kaip teigė N. Maliukevičius, pasiklausymo technikos aptikimas vienos iš didžiausių politinių partijų būstinių prieš rinkimus gali būti vertinamas tik kaip didžiulis skandalas, prilygstantis „Watergate“ skandalui JAV, dėl kurio 1974 m. net teko atsistatydinti JAV prezidentui Richardui Nixonui. Tačiau Lietuvoje tokie atvejai vertinami gana atsainiai. Tai liudija, kad sekimo atmosfera Lietuvos politinėje sferoje artimiausiu metu išliks, nes vieni susitaikė, kad juos seka, o kiti nebijo, kad įklius ir bus nubausti.
