Ar Lietuvos politikai peržengė Rubikoną ir imsis realios kovos su viena didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos problemų – nekontroliuojamu naudotų automobilių verslu?
Pagaliau priimtos įstatymų pataisos bent jau rodo gana netikėtai atsiradusią politinę valią kovoti su pusiau šešėliniu verslu, kurio nuslėpti mokesčiai yra blogybė, bet dar ne pati didžiausia nuodėmė. Kai kurių šio verslo atstovų ir daugelio politikų sąžinę turėtų slėgti šimtai Lietuvos piliečių gyvybių, kurių daugelį buvo galima išgelbėti. Tačiau populizmo virusu užsikrėtę net ir tradicinių partijų atstovai dešimtmečius vengė būtinų, nors daliai visuomenės nemalonių sprendimų.
Ši politikų liga Lietuvoje gerokai įsisenėjusi. Pakaktų prisiminti faktą, kad XXI a. pradžioje Lietuva buvo bene paskutinė valstybė Europoje, kurioje vis dar negaliojo privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas. 2002-aisiais ši prievolė pagaliau buvo patvirtinta. Tuometė spauda plyšo nuo istorijų, kai į prabangius automobilius įsirėžę pensininkai prarasdavo viso gyvenimo santaupas. Tačiau, nepaisydami asmeninių daugybės Lietuvos žmonių tragedijų, tuomečiai politikai, kurių daugelis ir dabar tebedirba Seime, rasdavo šimtus priežasčių delsti.
Lietuva ir dabar yra paskutinė, bent jau ES. 2012 m. duomenimis, 1 mln. gyventojų tenkančių avarijų aukų skaičius mūsų šalyje siekė 100 ir tai blogiausias rodiklis ES. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur eismas dar intensyvesnis, o kelių būklė taip pat ne pati geriausia, 1 mln. gyventojų tenka 28 mirtys automobilių avarijose.
Praėjusiais metais per eismo įvykius Lietuvoje žuvo 301 žmogus. Tai beveik keturis kartus mažiau nei tragiškiausiais 1991-aisiais, kai keliuose netekome 1173 gyvybių. Pažanga akivaizdi, tačiau tai pirmiausia lėmė milžiniški savų ir ES fondų pinigų srautai keliams remontuoti bei saugumo infrastruktūrai įrengti. Automobilių parko būklė taip pat pagerėjo – net ir senas vakarietiškas automobilis gerokai saugesnis už sovietinius „Žigulius“ ar „Moskvič“.
Išsikapstyti iš gėdingos žuvusiųjų avarijose statistikos dugno turėtų būti svarbiausias politikų prioritetas. Ne dėl to, kad gražiau atrodytume „Eurostat“ lentelėse.
Tačiau pažangai dar yra daug erdvės, reikia tik valios. Saugaus eismo kampanijos, visuomenės švietimas reikalauja ilgo ir kantraus darbo, o jo rezultatai išryškės nebent ateityje. Iškėlę „karo keliuose“ vėliavą politikai pastaraisiais metais griežtino bausmes už viršytą greitį ar vairavimą išgėrus. Tai reikalingi sprendimai, tačiau siekiant pagerinti situaciją reikėtų susirūpinti transporto parko būkle.
Kad avarijose lūžtų mažiau kaulų, reikėtų laužyti stereotipus. Automobilis nėra būtiniausia prekė, tad neužtenka susitaupyti kelių tūkstančių litų jam įsigyti, būtina turėti pakankamai lėšų jam prižiūrėti ir išlaikyti. Judėjimo laisvę puikiausiai užtikrina viešasis transportas, o jo plėtrai gerokai padėtų užkardos naudoti senus ir techniškai netvarkingus automobilius.
Naujos rinkliavos niekada nekelia pasigėrėjimo, tačiau jeigu būtų nuspręsta įvesti automobilių mokestį, jis pirmiausia turėtų skatinti įsigyti kuo naujesnes, saugesnes, tačiau ekonomiškas ir ekologiškas mašinas. Valstybė turėtų duoti aiškų signalą, kad pirkti senų, aplinką teršiančių ir galingų transporto priemonių tiesiog neapsimoka. Galima papildomai apmokestinti ir prabangius automobilius, tačiau šio kriterijaus riba turėtų būti brėžiama ne iš kaimo varguolio perspektyvos.
Automobilių būklės kontrolė turėtų būti gerokai griežtesnė ir bent jau senesnių nei 10 metų transporto priemonių techninė apžiūra turėtų būti privaloma kasmet, o dar senesnių – net kas pusmetį. Tačiau tokios iniciatyvos vargiai prasiskins kelią šalyje, kur vidutinis mašinų amžius siekia 14 metų.
Taip pat reikėtų atsikratyti sąmokslo teorijų, kad priimant svarbius, bet nepopuliarius sprendimus naudą patiria atitinkamos verslo grupės. Kai buvo siekiama įvesti privalomą žieminių padangų naudojimą šaltuoju metų laiku, neapykantos strėlės lėkė į prekiautojų padangomis pusę. Draudimo bendrovės irgi buvo maišomos su žeme, kai kelią skynėsi privaloma civilinės atsakomybė. Naujų automobilių pardavėjai ar techninių apžiūrų centrai tuoj pat kaltinami lupikavimu, jei tik kalba pakrypsta apie griežtesnę transporto priemonių būklės kontrolę.
Tačiau tai – masinis savęs apgaudinėjimas. Kitoje svarstyklių pusėje kelių milijardų litų per metus apyvartą siekiantis pusiau legalus verslas, kuriame šalia sąžiningai išgyventi siekiančių žmonių velkasi ir apgaulių, klastojimų, mokesčių slėpimo, vagysčių šešėlis. Iš to reikėtų pagaliau išsivaduoti.
Valstybė privalo saugoti tikruosius visuomenės interesus. Kad naudoto automobilio pirkimas nebūtų loterija, o jo eksploatavimas – žaidimas su mirtimi. Ir kad savo saugumu besirūpinantys piliečiai būtų kiek įmanoma tikresni, jog priešinga kryptimi važiuoja suaugęs ir atsakingas žmogus, o ne žudymo mašinoje įsitaisęs potencialus kamikadzė.
Išsikapstyti iš gėdingos žuvusių avarijose statistikos dugno turėtų būti svarbiausias politikų prioritetas. Ne dėl to, kad gražiau atrodytume „Eurostat“ lentelėse. Todėl, kad kiekvieno žmogaus mirtis yra ir milžiniški visos valstybės nuostoliai, ir asmeninė daugybės žmonių tragedija.
