Žengiau iš saulės nutviekstos alėjos į solidžią ir jaukią prieblandą. Taip nutinka, kai durys ir langai atgręžti į šiaurę, o dangus giedras it kauniečių veidai po „Žalgirio“ pergalės prieš „Lietuvos rytą“. Prasilenkiau su nesisveikinančia padavėja. Tolimame šviežiu medžio laku dvelkiančio „Re Public“ kampe buvo tik keletas labai garsiai kalbančių tipų. Nė vieno panašaus į Mantą Adomėną, senokai be didelės sėkmės bandantį įdaiginti britų madas Vilniuje. Kaip vėliau supratau, vienas galėjo būti arčiau administracijos, ir dėl to labai akivaizdžiai susireikšminęs. Viskas dvelkė aplinka, kurioje dar nelabai žinoma, kaip elgtis. Tikra avantiūra.
Nemėgstu per dažnai važiuoti į Kauną, bet štai jau antrąsyk iš eilės imuosi aprašyti vietinį barą. Gal skubu, kol LKL čempionų žiedai jau aplaistyti, o Europos krepšinio čempionatas dar neprasidėjęs. Be to, praėjusį kartą aprašiau laiko išbandytą vietą, o štai dabar – nauja it kokio nuovorišo batai. Papildoma rizika: pasirinkau į Londono stilių pretenduojantį barą. Airiškų yra į valias. Sakysit, anokia čia rizika. Atrėšiu: vienu metu galvojau, kad britų virtuvė yra tokia pat fikcija kaip, pavyzdžiui, vienas rusas – tikrovėje neegzistuojantis dalykas. Yra būrys, kuopelė, gauja, masė, bet ne vienas, ne atskiras atvejis.
Dar neseniai populiariausias garsas prancūzų virtuvėje buvo juokai apie britų maistą. Tiesą sakant, net ir patys britai pasakoja štai tokius anekdotus: Kas nutiks, jei Europos Sąjunga taps rojumi? Tada vokiečiai gamins automobilius, prancūzai – maistą, britai bus policininkai, viešasis administravimas priklausys švedams, o meilužiai bus italai. O jei nepasiseks? Tada policininkais tarnaus vokiečiai, prancūzai gamins automobilius, o britai – maistą. Europos pragarą administruos italai, o švedai bus meilužiai…
Kita vertus, meluočiau sakydamas, kad nepasiilgstu Londono alaus, nakties atmosferos, tamsaus medžio interjerų, atsipalaidavusių ir geraširdžių britų veidų. Redakcija jau pastebėjo, kad restoranų maisto reporteris pamažu darosi barų ekspertu.
Pietų metas. Meniu. Baimė rasti kokį nors bulvių apkepą ir viltis – tai, ką Anglijoje rasdavau geriausia – fish&chips. Tačiau nieko panašaus. „RePublic“ yra angliško baro, su keliolika alaus čiaupų ir gana tipiško lietuviško restorano mišinys. Įsivaizduoju atmosferą po pusiaunakčio, bet tai netrukdo pietų ramybei ir mano užrašams. Be abejonės, sąmoningas ir pagrįstas savininkų pasirinkimas. Kažkaip juk reikės sumokėti už interjerą, kitaip šis naujas baras niekada netaps senas. Pradedu nuo alaus: puslitris pub ale už 6,5 Lt turėjo priminti Rinkuškius ir žadino lietuviško visavertiškumo jausmą. Tada salotos: saulė už lango padiktavo gaivias pavasariškas (12 Lt). Gal ir ne pats geriausias pasirinkimas, bet ką vienišius gali padaryti, kai redakcijoje murma apie viršytas sąskaitas. Pavadinimas idiotiškas, kaip ir visais kitais bendriniais atvejais, kai anoniminis virėjas vartoja žodžius gardžiosios, skaniosios, gaiviosios. Klientui nuspręsti, kokios jos – gardžiosios, prastosios ar keistosios. Lėtai sukramtau ir palieku abu žodžius ramybėje. Salotų lapai su braškėmis, lengvas sulčių padažas, alfa ir omega – ir pradžia, ir desertas vienoje vietoje. Su gurkšniu alaus pasijutau labiau belgu nei anglu. Bet vis tiek originalu.
Sriuba: vėl pasiyriau prieš srovę užsakydamas banalų paukštienos sultinį su pyragėliu (6,5 Lt). Nukonkuravo kiekviename lietuviško restorano valgiaraštyje įsitvirtinusią kreminę daržovių sriubą už tuos pačius 6,5 Lt. Ar patikėsit, kad buvo labai geras sultinys? Šviežutėlis, šaukštas paukštienos, jokių išsišokimų prieskoniuose. Fonas pagrindiniam paveikslui, kuris, be jokios abejonės, turėjo būti jautienos steikas. Beje, jis kainavo 35 litus, o tai yra vidutinė gerai padaboto kepsnio kaina. Apskritai meniu realizmas buvo pagirtinas. Tik keli jautienos patiekalai – o tai proporcinga jautienos pasiūlai rinkoje. Šeši ar septyni kiaulienos pasiūlymai, panašiai tiek žuvies. Palyginimui: keptas otas įkainotas 25 litais. Žinoma, viską galima sugadinti. Tada tokios kainos bus aukštos. Tačiau mano steikas lėtai, kąsnis po kąsnio – it skaitant ilgą eilėraštį – nyko gerklėje ir diktavo galutinį pirmojo apsilankymo nuosprendį.
Iškeptas tiksliai pagal pageidavimą – mažiau nei vidutiniškai. Gurkšnis belgiško kvietinio (Grimbergen Blanche, 7 Lt puslitris) už karalienę ir jaunąją porą. Ypač jaunąją. Mėsa sultinga, puri, nors ir ne tokia, kaip kukurūzais nušerto amerikietiško jaučio. Mat steiko skonio geografinis matas yra toli nuo Europos centro – tarp Viskonsino ir Argentinos. Tačiau „RePublic“ virtuvė tikrai skelbia, kad žino, ką daro, ir tikrai bando įtikinti pirmuosius lankytojus.
Espresso, keletas frazių su padavėja. Kylanti pagunda patikrinti šią vietą savaitgalio naktį. Gal net per Europos krepšinio čempionatą. Prieš srovę: angliškas baras krepšinio mieste. Ką blogiau gali daryti anglai – maistą ar krepšinį. Bet šimtatūkstantinės lietuvių minios Londone turi galimybę pakeisti jų skonį ir gebėjimą. Lygiai kaip anglai gali pakeisti lietuvius. Net tokią įtartinai konservatyvią vietą kaip Laisvės alėja Kaune.
