Žmonių žiaurumas pribloškė net visko mačiusius gyvūnų globėjus. Į jų rankas pateko ką tik atvesti ir užkasti keturi šuneliai. Laimė, jaunikliai atsitiktinai buvo surasti ir dabar glaudžiasi savanorių namuose.
Savanorė L. Šakalienė, dabar prižiūrinti keturis jauniklius, sako, kad jie labai stiprūs ir nori gyventi. A. Bankauskaitės nuotr.
Atsitiktinis radinys
Kaip tvirtina Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė, jos praktikoje toks atvejis pirmas.
„Iš Šiaulių į Panevėžį važiuojantys žmonės sustojo Gustonyse pailsėti ir išgirdo iš žemės sklindantį cypimą. Priėję pamatė rankšluosčio galiuką, jį ištraukė ir išvydo keturis mažus šuniukus. Jie dar nebuvo išsekę, todėl, manau, užkasti buvo ką tik. Išgyventi mažyliams pavyko ir dėl to, kad rankšluostis neleido žemėms pribyrėti į nosytes. Jų virkštelės jau buvo nudžiūvusios, bet šuniukai dar akli“, – „Sekundei“ teigė R. Liberienė.
Mažylius radusi pora sunkiai valdė emocijas.
„Draugas paprašė sustoti atokiau nuo kelio esančioje aikštelėje. Ten už pavėsinės jis kažką išvydo ir mane pašaukė: „Ateik čia!“ Iš pradžių nesupratau, ką matau. Draugui pasirodė, kad gal čia ežiukas, gal paukščiukas. Bet išgirdusi cypimą supratau – šuniukai. Išsigandau, puoliau traukti rankšluostį, nors bijojau išvysti ką nors baisaus. Tačiau mintis, kad jiems trūksta oro, skatino stengtis. Patampydama iš kraštų, rankšluostį vis traukiau. Pamatėme, kad šuniukai visi gyvi. Tuo metu ir džiaugėmės, ir stebėjomės, ir net šleikštulys ėmė“, – „Sekundei“ pasakojo šunelius išgelbėjusi Renata Tamutytė.
Bejausmiai šeimininkai
Pasak Gyvūnų globos draugijos vadovės, vos kelių dienų jauniklius auginti prieglaudoje sudėtinga. Šuniukus reikia kas dvi valandas girdyti, nuolat masažuoti jiems pilvukus, todėl mažyliai iškeliavo į savanorės namus.
Keturkojus globojanti Loreta Šakalienė sako, kad šuniukai laikosi neblogai. Moteris juos girdo iš buteliuko, o jos augintinė kalytė mažaisiais rūpinasi kaip savais. Juos laižo ir saugo.
„Jie labai stiprūs ir nori gyventi. Mažyliai gerai jaučiasi, bet labai gaila, kad šiuo atveju traumuojami ne tik šuniukai, bet ir kalytė. Aš jau nekalbu apie jos sielvartą dėl jauniklių netekties – juk pienas gaminasi, o nėra kas žindo. Gali išsivystyti mastitas“, – išgyvena savanorė.
Feisbuko paskyroje paskelbus apie šiuos keturis pamestinukus L.Šakalienė sulaukė ne tik palaikymo, bet ir materialinės pagalbos. Geranoriškai nusiteikę gyvūnų mylėtojai paaukojo pieno mišinukų, patiesalų ir šildomą kilimėlį.
Norinčiųjų priglausti šiuos keturkojus kol kas neatsirado, bet, pasak gyvūnų globėjų, tai natūralu.
„Viena vertus, žmonės nelabai nori turėti papildomų rūpesčių, nes sunku auginti tokius mažylius, kita vertus, dabar jiems reikalinga mūsų pagalba ir priežiūra. Kada šuniukai sulauks bent septynių savaičių, ieškosime jiems naujų namų“, – kalbėjo globėja.
Visi turi širdį
L. Šakalienė sako nesuvokianti, kaip nesudrebėjo ranka laidoti gyvus trijų parų šuniukus.
„Žmonės, kurie taip padarėte, kur jūsų sąžinė?“ – klausia savanorė.
Beveik ketverius metus Gyvūnų globos draugijoje dirbanti L. Šakalienė teigė, kad su tokiu ypač žiaurų elgesiu susidūrė pirmą kartą.
„Teko matyti labai išsekusių keturkojų, gelbėti juos, bet ir dabar negaliu pamiršti vieno dvylikamečio šuns. Šeimininkai į prieglaudą jį atvežė jau negirdintį ir nematantį, su grandine, būda ir dubenėliais. Paaukojo 200 litų (tada buvo litai) ir išvažiavo. Taigi tokia kaina išdavė šunį, kuris jiems tarnavo, juos saugojo dvylika metų. Jis savaitę nei lakė, nei ėdė. Gulėjo grandine prikabintas prie savo būdos. Įsivaizduoju, kokias kančias patyrė. Stovėjau prie jo ir verkiau, nes šunys irgi turi širdį, jie nėra bejausmiai, jiems skauda, jie moka džiaugtis ir liūdėti“, – kalbėjo L. Šakalienė.
Vis dėlto, jos nuomone, geriau augintinį palikti, nei užkasti miške, paskandinti upėje ar išmesti į šiukšlių konteinerį.
„Nesielkite taip žiauriai, – prašo L. Šakalienė. – Ateikite, papasakokite apie gyvūną, pasakykite jo vardą, ką jis mėgsta, kas jam nepatinka, kad mums būtų lengviau apie jį informuoti kitą šeimą.“
Dovilė BARVIČIŪTĖ
