„Palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos“, – kaip kirviu nukirto prezidentė Dalia Grybauskaitė iš karto po antrojo Seimo rinkimų turo ir sukėlė šoką Algirdui Butkevičiui.
Šie politiniai žaidimai yra seni, kaip ir visa politika. Kai kada jiems net priskiriami konkretūs politinių žaidimų pavadinimai, pavyzdžiui, „viščiuko žaidimas“. Jo esmė – grasinti potencialiam priešininkui susidurti kaktomuša tikintis, kad šis pasitrauks iš kelio ir taip parodys savo silpnumą. Bene garsiausias tarptautinėje politikoje viščiuko žaidimas vyko tarp Nikitos Chruščiovo ir Johno Kennedy. Sovietų lyderis tikėjosi, kad jauną ir nepatyrusį JAV prezidentą pavyks greitai išgąsdinti šiurkščia retorika ir primityviu spaudimu.
Rinkimus laimėjusių socialdemokratų lyderiui A. Butkevičiui kaip tik ir atiteko „viščiuko“ vaidmuo. D. Grybauskaitė nuo pat pirmųjų minučių nusprendė ryžtingai spausti A. Butkevičių parodydama, kad, net jam pretenduojant tapti premjeru, būsima koalicija neišvengs griežtos prezidentės rankos. O jei A. Butkevičius nenorėtų priimti D. Grybauskaitės sąlygų – galimi ir įvairūs susidūrimo variantai, skatinantys potencialią politinę krizę.
A. Butkevičius nesitikėjo tokio išpuolio ir parodė, kad nėra atsparus dideliam politiniam spaudimui. Jis žurnalistams ėmė kalbėti, kad turi informuoti savo partijos valdybą ir tada galvos, kaip elgtis toliau. „Mes su prezidente ieškosime įvairiausių variantų ir nesiruošiame konfliktuoti nuo pirmos dienos, – taikiai bandė išsisukti nuo savo nuomonės išsakymo A. Butkevičius. – Politikai turi būti lankstūs.“
Visiškai kitaip reagavo „darbiečių“ lyderis Viktoras Uspaskichas. Jis neslėpė pasipiktinimo ir susierzinimo: viešai ėmė „gąsdinti“, kad jei iki šiol galvojo kilniaširdiškai likti Europos parlamente, tai dabar vis labiau nori dirbti Seime ir „sveikintis kas rytą“.
Darbo partija vis tiek bus?
Socialdemokratų partijos senbuviai nesileido lengvai išgąsdinami nei D. Grybauskaitės, nei V. Uspaskicho. Kaip galimas kompromisas buvo viešai išsakytas variantas formuoti koaliciją su Darbo partija, bet į ministrų ar svarbiausius Seimo postus nebūtų siūlomi politikai, įtariami sukčiavimu Darbo partijos apgaulingos buhalterijos byloje.
„Socialdemokratų pozicija atrodo išmintinga ir pagrįsta, – teigia politologė Jūratė Novagrockienė. – Nes prezidentės pareiškimas atrodė labai šabloniškas, atskleidė mąstymą klišėmis. Juk negali būti visa Darbo partija vien tik kriminalas.“ Anot politologės, socialdemokratai atskiria, kad tie Darbo partijos lyderiai, kurie yra įtariamieji, neturėtų dalyvauti Vyriausybės darbe, tačiau tai ne pagrindas ignoruoti visą partiją.
„Prezidentės elgesys kelia klausimą, ar ji ketina toliau puoselėti demokratiją. Juk taip parodoma, kad negerbiama didelės piliečių dalies valia. Be to, juk nėra kito kelio dalyvauti valdžios formavime kaip per politines partijas, kurios dalyvauja rinkimuose. Jei nurašome visą partiją, tai kaip demokratiniu būdu gali vykti politinės valdžios formavimas?“ – prezidentės poziciją kritikavo J. Novagrockienė.
Vis dėlto politologė pripažino, kad gali būti keletas variantų, kodėl prezidentė pasielgė būtent taip. „Iš tiesų vienas iš motyvų galėjo būti noras patikrinti, koks įmanomas bendradarbiavimas su būsimu premjeru, koks jo atsparumas, – svarstė J. Novagrockienė. – Kita galima priežastis – noras Vyriausybėje vis dėlto matyti konservatorius. Nors vėliau šis prezidentės pareiškimas buvo švelninamas, tai nepaneigė tokių D. Grybauskaitės preferencijų.“
J. Novagrockienės manymu, bandymai žūtbūt vesti į koaliciją konservatorius ir socialdemokratus būtų trumparegiškas ir pakenktų visai politinei sistemai, nes tai sunaikintų takoskyrą tarp dešinės ir kairės ideologijų. Būtent dėl šios priežasties J. Novagrockienė kritikuoja ir Liberalų sąjūdžio skubėjimą jungtis prie bet kurios koalicijos: „Jei liberalai eitų į koaliciją su bet kuo, tai greičiausiai nuviltų savo rinkėjus ir kituose rinkimuose jie gali pasirinkti principingesnius konservatorius.“
Prezidentės žingsnis pateikti savotišką ultimatumą A. Butkevičiui vis dėlto nėra beprasmis. Aiškus socialdemokratų pripažinimas, kad V. Uspaskichui ir jo artimiausiems bendražygiams, besilankantiems teismuose, nebus suteikti svarbūs politiniai postai – reikšmingas politinis sprendimas, kuris būtinas nustatant „moralinę“ būsimos Vyriausybės kartelę. Socialdemokratai, užsiminę, kad turėtų kontroliuoti Teisingumo bei Vidaus reikalų ministerijas, kartu rodo, jog neketina Darbo partijai suteikti galimybių kontroliuoti teisėtvarkos sistemos. Ši sąlyga turėtų būti būtina, jei nuoširdžiai tikima, kad Darbo partijos byla turi būti išspręsta nešališkai.
