Šeštadienį Juozo Miltinio dramos teatre įvykusi spektaklio „Černobylio malda“ premjera pagal Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič to paties pavadinimo knygą vos nepatyrė nesėkmės. Teatro direktorius Linas Zaikauskas premjeros išvakarėse su glėbiu gėlių Vilniaus geležinkelio stotyje viešnios iš Baltarusijos taip ir nesulaukė.
Prieš pat spektaklį S. Aleksijevič Lietuvos ambasados Baltarusijoje automobiliu iš Minsko buvo atgabenta į Panevėžį. Ji stebėjo spektaklį, o po jo susitiko su žiūrovais. U. Mikaliūno nuotr..
L. Zaikauskui susisiekus su rašytoja, buvo paaiškinta, kad ji šiuo metu esanti Maskvoje, o atvykti negalinti, nes nespėjo pateikti dokumentų vizai gauti. Kodėl tai nepaaiškėjo anksčiau, iki šiol lieka paslaptis.
Tačiau jau šeštadienio rytą ant kojų buvo sukelti Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, kurių pastangos nenuėjo perniek. Prieš pat spektaklį S. Aleksijevič Lietuvos ambasados Baltarusijoje automobiliu iš Minsko buvo atgabenta į Panevėžį.
Žalieji viešnios nesulaukė
Dar balandžio pradžioje L. Zaikauskas su pasididžiavimu kalbėdamas apie numatomus projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ renginius vienu iš svarbiausių įvykių įvardijo Nobelio premijos laureatės S. Aleksijevič atvykimą į Panevėžį. Pasak teatro vadovo, tuo metu rašytoja buvo kviečiama atvykti ir į Briuselį, tačiau atsisakė, nes jos maršrute buvo numatytas Panevėžys. Tad rašytoją į Europos Parlamentą kvietusi Žaliųjų frakcijos pirmininkė Rebeka Harms nusprendė su S. Aleksijevič susitikti Lietuvoje.
Deja, šeštadienio ryte Masiulio knygyne su skaitytojais bei europarlamentare turėjęs įvykti susitikimas buvo kiek kitoks, nei planuota, nes S. Aleksijevič skirta kėdė buvo tuščia.
Renginio metu pirmuoju smuiku griežė Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkė R. Harms. Ji į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, kur dalyvavo Černobylio katastrofos 30-ųjų metinių minėjime.
Tačiau atėjusiųjų į premjerą „Černobylio malda“ laukė maloni staigmena. L. Zaikauskas prieš spektaklį su džiaugsmu pranešė, jog viešnia iš Baltarusijos pasiekė Panevėžį ir kartu su visais stebės spektaklį, o po jo susitiks su žiūrovais.
L. Zaikauskas didžiausius nuopelnus dėl nors ir pavėluoto S. Aleksijevič atvykimo skyrė užsienio reikalų ministrui, buvusiam Lietuvos ambasadoriui Baltarusijoje Linui Linkevičiui, kuris padėjo išspręsti pasienyje iškilusius sunkumus.
Daugumai liko nuostaba, kokius kerus L. Zaikauskas turėjo paskleisti, kad per kelias valandas Nobelio premijos laureatė būtų atgabenta iki pat teatro durų.
Spektaklis pravirkdė
Beveik dvi valandas trukusiame monospektaklyje „Černobylio malda“ Liudmilos Ignatenko, žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmonos vaidmenį atliko aktorė Eglė Špokaitė. Nobelio premijos laureatė S. Aleksijevič neslėpė, kad žiūrint spektaklį jos akyse tvenkėsi ašaros.
„Man jau gana sunku pravirkti, nes tai darbas, kurį dirbu daugiau kaip trisdešimt metų. Negaliu pasakyti, kad jis mane užgrūdino, gal kaip tik ilgainiui jaučiuosi mažiau apsaugota, tačiau šiandien man akyse tvenkėsi ašaros“, – po spektaklio mintimis dalijosi S. Aleksijevič.
Rašytoja baigusi Žurnalistikos fakultetą ilgai ieškojo savojo kelio ir septynerius metus dirbo žurnaliste, tačiau vieną dieną pajuto, kad ši sritis jai esanti per ankšta, nes ją domino žmogus ir jo gyvenimas. S. Aleksijevič penkios knygos, kurias ji vadina raudonosios civilizacijos enciklopedija, atsirado iš gyvenamojo meto bei žmonių stebėsenos.
Nobelio premijos laureatė pabrėžė, kad naivūs yra tie, kurie tiki, kad komunizmas mirė. Ji savo naujausioje knygoje iškelia mintį, jog komunizmo idėja yra kur kas sudėtingesnė ir kovoti su rusiškuoju mums pažįstamu jo variantu, kuris išliko istorijoje, sudėtinga.
„Mes manome, kad komunistinis pasaulis ribojosi socialistiniu lageriu. Ne, jis kur kas platesnis, ir dar sykį kartoju: tos idėjos nemirė. Pasaulis daug sudėtingesnis, negu norėtume jį matyti“, – sakė rašytoja.
S. Aleksijevič savęs nevadina sovietiniu žmogumi. O rašydama knygą apie sovietų karą Afganistane, iš ten ji grįžo visiškai laisvas žmogus ir tada apie ją galėjo kalbėti kaip apie pasaulio žmogų. Nobelio premijos laureatė yra gimusi Ukrainoje, tačiau visą gyvenimą gyvena Baltarusijoje.
Prieš Astravo elektrinę
Svetlana Aleksijevič Baltarusijos valdžios sprendimą statyti Astravo atominę elektrinę vadina nusikaltimu ir pabrėžia, kad gimtojoje šalyje Černobylio tema yra apeinama.
„Manau, kad tai nusikaltimas, kuris rodo, kad nesuvokėme Černobylio, nesupratome jo prasmės“, – akcentavo rašytoja.
Pasak S. Aleksijevič, autoritarinio režimo sistema Baltarusijoje negalvoja apie gyvybės kainą, apie tautos ateitį, jai rūpi tik valdžios problemos.
„Kadangi visuomenė paralyžiuota baimės, nuolatos kontroliuojama, mes nesugebėjome pasipriešinti, pas mus nėra kokio nors ekologinio, antibranduolinio judėjimo. Autoritarinėje šalyje viską sprendžia vienas žmogus“, – kalbėjo S. Aleksijevič.
Lietuva yra aštriausia Baltarusijos, statančios atominę jėgainę apie 50 kilometrų nuo Vilniaus, kritikė. Teigiama, kad Baltarusija neužtikrina vos už 20 kilometrų nuo šalies sienos statomos elktrinės saugumo.
Faktai
Svetlana Aleksijevič gimė 1948 metais. Ji yra ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, žurnalistė ir scenaristė. Jos mama ukrainietė, o tėvas baltarusis.
2000 m. rašytoja dėl Aleksandro Lukašenkos politikos buvo priversta palikti Baltarusiją. Ji gyveno Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 2011 metais grįžo į Baltarusiją.
Praėjusiais metais moteris pelnė Nobelio literatūros premiją už polifoninę prozą, įamžinančią kančią ir heroizmą. Ji yra pirmoji baltarusių rašytoja, gavusi tokį apdovanojimą.
Baltarusių rašytoja yra keturiolikta moteris Nobelio literatūros premijos istorijoje ir pirmoji moteris, rašanti rusų kalba.
S. Aleksijevič yra parašiusi penkias knygas, kurios išverstos į 77 kalbas, jos kūriniai priskiriami dokumentinės literatūros žanrui. Lietuvoje geriausiai žinomos į lietuvių kalbą išverstos šios knygos – „Černobylio malda: ateities kronika“ ir „Paskutinieji liudytojai: nevaikiški pasakojimai“.
Audinga SATKŪNAITĖ
