Statydamas „Akmenį“ jo režisierius A. Jankevičius domėjosi Vokietijos istorija ir nagrinėjo, kokį istorinį kontekstą kuria pjesėje minimos datos.
„Tam tikru aspektu „Akmuo“ turi detektyvo bruožų, mistifikacijos, galėčiau sakyti, to ibseniško gylio. Kalbant iš asmeninės mano kaip režisieriaus perspektyvos, tokios pjesės mane „veža“, – apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Akmuo“ kalba režisierius Agnius Jankevičius. Jo spektaklis kovo 16 ir 17 dienomis bus pristatytas Mažojoje teatro salėje.
Mažų žmonių lūpomis pasakojamą sudėtingą didelės šalies istoriją scenoje įkūnys aktoriai Vaiva Mainelytė, Nelė Savičenko, Monika Vaičiulytė, Gabrielė Malinauskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Jurga Kalvaitytė ir Paulius Tamolė. Spektaklio scenografijos ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė, pjesę į lietuvių kalbą vertė Jūratė Pieslytė.
„Spektaklis pirmiausia bus apie žmones – konkrečią šeimą – persekiojantį kaltės jausmą. Dėl vienokių ar kitokių jų poelgių atsiradusi kaltė meta šešėlį ištisoms šeimos kartoms. Pradžioje gimusi kaip išsigelbėti padėjęs melas, istorinė netiesa ilgainiui virsta fikcija, apgaulingai saugia tikrove, kurioje gyvena „Akmens“ veikėjai“, – pasakoja spektaklio režisierius A. Jankevičius. Jo teigimu, dideliu kūrybiniu iššūkiu tapo ir savotiško gyvo dialogo su M. von Mayenburgu paieška.
„Statydamas „Akmenį“ naršiau Vokietijos istoriją, nagrinėjau, kokį istorinį kontekstą kuria pjesėje lyg kartotekoje minimos datos: 1935-ieji, 1945-ieji, 1953-ieji, 1978-ieji ir 1993-ieji metai. Ieškojau atsakymų, kiek ir kaip spektaklio herojus veikia istorinis kontekstas, kaip kiekvieno jų likimas spektaklyje atliepia konkrečius istorinius įvykius. Šio spektaklio kūrimo procese vienas didžiausių mano siekių buvo rasti organišką jungtį tarp „Akmens“ dramaturginės minties ir vaizdo scenoje, užmegzti kūrybinį dialogą su autoriumi“, – teigia A. Jankevičius.
Vienas žinomiausių šiuolaikinių Vokietijos dramaturgų M. von Mayenburg (g. 1972) tarptautinį pripažinimą pelnė 1997-aisiais parašytu kūriniu „Ugnies veidas“ („Feuergesicht“). Tuomet pjesė buvo apdovanota Kleisto skatinamąja premija jauniesiems dramaturgams ir Frankfurto autorių fondo premija, tais pačiais metais pastatyta svarbiausiuose Vokietijos teatruose.
2008 m. Mayenburgo parašytos pjesės „Akmuo“ („Der Stein“) veiksmas klaidžioja tarp 1935-ųjų ir 1993-ųjų istorinių riboženklių. Jis pasakojamas šeimos, įsikūrusios žydams prieš karą priklausiusiame name Drezdene, lūpomis. Šio namo istorija pjesėje ima liudyti visos Vokietijos istoriją: kaltės dėl nacizmo naštą, pyktį dėl Drezdeno bombardavimo, sienos atskirtų rytų ir vakarų supriešinimą – visa tai pjesėje pasakoja veikėjai, vienos šeimos nariai. Spektaklio pavadinimo „Akmuo“ yra akmuo, iš gatvės atlėkęs į vieną iš namo langų. Gyventojai sukrunta – ar akmenį kažkas metė, nes galvoja, kad jie prielankūs žydams? Paaiškėja, kad akmenį metė gatvės chuliganai manę, jog name tebegyvena žydai. Taip paprasčiausias akmuo tampa istoriniu akmeniu, kurio reikšmė keičiasi priklausomai nuo to, ką reikia ir ką galima prisiminti.
