Lainerio keleiviai: Dornas jaunystėje (V. Grigorjevas), Polina (Regina Leleikytė), Dornas (R. Adomaitis).
91-asis Lietuvos teatro sezonas rieda pabaigos link. Prasidėjęs užkulisiniais skandalais ir perversmais, jis mūsų patirtį praturtino įvairaus lygio ir prasmingumo spektakliais, festivaliais, gastrolėmis.
Vienas ryškiausių sezono sceninių įvykių – gastrolinis spektaklis pagal Antono Čechovo pjesę „Žuvėdra“, kurią Sankt Peterburgo (Rusija) teatre „Baltijskij dom“ pastatė ir vienąkart Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro scenoje, parodė Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.
Spektaklio kūrėjų komanda lietuviška: be režisieriaus, jį kūrė dailininkas Jonas Arčikauskas ir kompozitorius Giedrius Puskunigis. Spektaklyje taip pat vaidina trys charizmatiški Lietuvos artistai: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis ir Vladas Bagdonas. Vien tik dėl šių pavardžių spektakliui buvo pranašaujamas didžiulis pasisekimas Rusijoje ir buvusiose sovietinėse šalyse. Bet organizatoriai nuvylė nepigių bilietų pirkėjus: Vilniuje vieną pagrindinių pjesės vaidmenų – beletristo Trigorino – atliko ne Vladas Bagdonas, o kitas aktorius, jo dubleris.
Duoklė Sankt Peterburgui
Kūrėjai neslėpė, kad šis spektaklis turėjo atkartoti tos pačios komandos (J. Vaitkus, J. Arčikauskas, G. Puskunigis) 2001 metais Kauno dramos teatre sukurtą „Žuvėdrą“ ir ją gerokai išplėtoti. Anas spektaklis įsiminė efektingomis dekoracijomis, karnavaliniais kostiumais ir ryškiais vaidmenimis. Nijolė Narmontaitė itin ekscentriškai vaidino provincijos artistę Arkadiną, jauna aktorė ir dainininkė Brigita Bublytė – egzaltuotą jauną scenos žvaigždutę Niną Zarečnają, ypač įsiminė nūn amžinąjį atilsį Viktoro Šinkariuko sukurtas aristokratiškas ir demoniškas daktaras Dornas.
Prabėgus beveik dešimtmečiui J. Vaitkus sumanė atkartoti ir išplėsti savo „Žuvėdros“ sumanymą Sankt Peterburge. Šiame mieste režisierius prieš keturis dešimtmečius sėmėsi teatrinių mokslų garsiojoje Leningrado „Tiuz’o“ (Jaunojo žiūrovo teatro) studijoje. Tad galima nuspėti, kad šiuo spektakliu režisierius lyg ir ketino įspūdingai sugrįžti į jį suformavusį šiaurinės Rusijos sostinės teatrinį pasaulį, sumokėti duoklę Peterburgo publikai realizuodamas klasikinę rusišką pjesę ir kartu kūrybiškai apibendrinti didžiulę savo kūrybos trajektoriją, kurios pradinis ir pastarasis taškai siejosi su šiuo miestu.
Naujo, rusiškojo, J. Vaitkaus „Žuvėdros“ varianto scenografija ir kostiumai, sukurti J. Arčikausko, iškart žiūrovą panardina į rafinuotą teatro pasaulį. Vietoj uždangos panaudotos užuolaidėlės-arlekinai, dekoruotos stilizuotais, šokančiais juodais ir baltais šešėlių teatro personažų siluetais. Jos iškart sukuria paslaptingų scenos užkulisių nuotaiką ir tarsi atkartoja legendinio režisieriaus ir dailininko Nikolajaus Akimovo (1901–1968), garsaus Leningrado komedijos teatro įkūrėjo ir vadovo, žaismingą ir estetizuotą stilių.
Spektaklio dekoracija vaizduoja fantastišką erdvę. Čia yra ir didžiulė žaislinio šuns figūra, ir kortų namelis, ir atremtas į kulisą baltas karstas, ir pakabintas medžioklinis šautuvas (kuris pagal rusiškojo teatro tradicijas būtinai turi iššauti). Avanscenoje, scenos duobėje, padrikai išdėstyta keletas postamentų su siurrealistinėmis figūrų detalėmis, tarsi atkartojančiomis Peterburgo Vasaros sodo skulptūrų motyvus. Čia pat duobėje – didelis baltas stalas, skirtas arba banketams, arba lošimams kortomis, jo viduryje – paslaptingas prizas, uždengtas juodu gobtuvu.
Gilumoje, ant besisukančio scenos rato, suręsta pakyla. Ant jos – du didžiuliai netaisyklingos formos obeliskai, panašūs lyg į pragaro vartus, lyg į laivo kaminus. Čia pat – baltas fortepijonas ir valtis (abu su užrašu „Žuvėdra“), vonia ant ratukų ir didžiulė okeaninė kriauklė.
Per visą scenos horizontą nusidriekusi banguojančios jūros projekcija iliustruoja kūrėjų sumanymą A. Čechovo pjesės personažus apgyvendinti stilizuotame, tarsi iš F. Fellini filmo perkeltame kruiziniame laineryje „Žuvėdra“, plaukiančiame per likimo bangas nežinoma kryptimi. Kūrybinės ekstazės, fantasmagorijos ir maštabiškų nuojautų nuotaiką kuria ir gausi emociniais akcentais, stilistiškai įvairi ir spalvinga G. Puskunigio muzika, kurioje atsispindi ir populiarios kompozitoriaus Michaelio Nymano melodijos iš kino filmų.
Du išgalvoti personažai
Ypač daug išradingumo režisierius parodė drauge su aktoriais kurdamas novatoriškas klasikinės A. Čechovo pjesės vaidmenų traktuotes. Išsiskiria aktorės Arkadinos vaidmuo, kurį atlieka populiari filmų ir kino serialų vaidintoja, paklausi prestižinių vestuvių bei korporatyvinių renginių programų vedėja ir atlikėja, dar nesena, itin rafinuotos išvaizdos artistė Natalja Indeikina. Ji scenoje dėvi akį rėžiančius kostiumus, tinkamus kabareto šou programai. Tai, be abejonės, negalėjo nešokiruoti prie tradicinių A. Čechovo pastatymų pratusią rusų publiką, tačiau padėjo aktorei įtikinamai sukurti šiuolaikinės „naujosios rusės“ ir veidmainiškos komercinio teatro furijos personažą.
Kita spektaklio sėkmė – jauno rašytojo Treplevo vaidmuo, sukurtas Antono Bagrovo. Jo Treplevas aiškiai turi rytietiško gymio bruožų, tai atsispindi ir jo kostiumo stiliuje. Iš to tampa aišku, kodėl jo motina, aktorė Arkadina, gėdingai slepia šį savo nesėkmingos meilės vaisių gūdžiame užkampyje, brolio dvare, toliau nuo publikos akių.
Treplevo jaunystė tokia pat trykštanti, kaip ir provincijos mergaitės, kitos būsimos periferinių teatrų (pagal A. Čechovo siužetą) žvaigždutės Ninos Zarečnajos (ją vaidina Peterburgo teatro akademijos GATI studentė Darija Michailova). Jų drauge sukurtas mėgėjiškas spektaklis, susižavėjimas tokiomis meno pasaulio įžymybėmis kaip aktorė Arkadina ir rašytojas Trigorinas – visa tai perpildyta trykštančio vaikiško entuziazmo. Ciniškas suaugusiųjų meno verteivų pasaulis visą šį susižavėjimą sutrypia į dulkes.
Dramblotas ir sceninio žavesio akivaizdžiai stokojantis aktorius Leonidas Alimovas, dubliavęs Vladą Bagdoną, Trigoriną pateikė kaip jokių išskirtinių asmenybės bruožų neturintį, atsitiktinai ir laikinai ant populiarumo keteros patekusį veikėją, greičiau „žurnaliūgą“ nei rašytoją. Infantiliškai tai prie vienos, tai prie kitos moters besiglaudžiantis „rašytojas“ gali sužavėti tik nuo entuziazmo apakusią mergaitę Zarečnają arba ciniškų paskaičiavimų apsėstą aktorę Arkadiną. Šios ir „rašytojo“ parodijos duetą vainikuoja tokia pat parodijinė jų sueities scena, aktorės N. Indeikinos puikiai atlikta avanscenoje ir išprovokavusi ypač nereiklių žiūrovų ekstazę.
R. Adomaitis ir J. Budraitis akivaizdžiai į šį spektaklį buvo pakviesti dėl savųjų neblėstančių charizmų, ir šias savo „karūnas“ labai dorai visą spektaklį nešiojo ir demonstravo. R. Adomaičio suvaidintas širdžių ėdikas ginekologas Dornas pademonstravo nepriekaištingą šypseną ir tokias pat manieras bei kaip iš gaidų „sugrojo“ garsųjį monologą apie Genujos gatvės minios žavesį. J. Budraitis sugebėjo įtaigiai perteikti keletą akimirkų, atskleidžiančių jo vaidinamo senuko Sorino, lošėjo ir ūžautojo, praeitį, taip pat jo mistinę mirties baimę. Nelaimingos, juodai apsirengusios merginos Mašos vaidmenį sukūrusi Viktorija Žilina atkartojo tai, ką prieš dešimtmetį Kauno scenoje suvaidino Goda Piktytė, tik dar labiau „rusiškai“ sustiprino savo herojės personažo polinkį į alkoholizmą.
Absoliučiai fantasmagoriškai (grimo ir kostiumų prasme) sukurti trečiaeiliai spektaklio personažai – darbininkas Jakovas, virėjas ir tarnaitė. Jie čia pateikti kaip fantastiško laivo ir jo teatralizuotos karnavalinės „kultūrinės programos“ personažai ir dalyviai – su hiperbolizuotomis barzdomis, gigantiškomis kepurėmis, nuogomis nugaromis ir erotiškomis trumpikėmis.
Tačiau ypatingą prasminį krūvį transliuoja du išgalvoti personažai, kurių nėra A. Čechovo pjesėje. Tai – pati Žuvėdra, kurią pagal siužetą atseit nušauna galvą iš meilės ir pavydo pametęs Kostia Treplevas. Ją įmantriu erotiniu šokiu perteikia raudonai apsirengusi, labai rangi ir jauna, tarsi iš Jungtinių Emyratų kabaretų programos atkeliavusi akrobatė ir šokėja Kristina Christova.
Kitas personažas, spektaklio programėlėje įvardytas kaip „Dornas jaunystėje“ (aktorius Vitalijus Grigorjevas) ir kurio nėra pjesėje, paslaptingai ir reikšmingai defiliuoja po sceną nuo pat spektaklio pradžios. Su pripiešta klouno šypsena jis panašus lyg į Džokerį iš filmo apie Batmaną, lyg į filmo „Operos fantomas“ herojų. Galima suprasti, kad tai – Nelabasis, demoniška siela, apie kurią sukurtas Kostios Treplevo mėgėjiškas spektakliukas, rodomas kitiems pjesės personažams. Jis – toji nelemta jėga, visą lainerio „Žuvėdra“ įgulą su keleiviais lyg „Titaniką“ genanti pražūties link.
Teatrališkumas dėl teatrališkumo
Spektaklio finale demoniškai besišypsantis „Dornas jaunystėje“ drauge su besiraitančia raudonąja „Žuvėdra“ palydi ką tik nusišovusį Kostią Treplevą pro Amžinybės vartus tarp dviejų garlaivio kaminų (ar pagoniškų obeliskų) ir užridena angą butaforiniu akmeniu. Nuo paslaptingo „prizo“ ant stalo nuimamas gobtuvas. Pasirodo, kad tai yra negyvas moters manekenas, atkartojantis kažkada tokią gyvastingą jaunąją Niną Zarečnają.
Ir tuomet tampa aišku, ką J. Vaitkus norėjo pasakyti antrąkart pasinaudodamas A. Čechovo pjese „Žuvėdra“ ir Sankt Peterburgo teatro „Baltijskij dom“ jam suteiktomis galimybėmis. Jis sukūrė infernalinį ir maštabišką reginį – savo atsisveikinimą su „teatro fantomu“, totalinio teatrališkumo demonu, kuriam ištikimai tarnavo keturis dešimtmečius.
Teatrališkumą šiame spektaklyje jis perteikia kaip visa naikinančią pražūtingą aistrą, pasmerkiančią žmogų asmeninei nelaimei ir sekinančiam kūrybiniam transui. Būtent taip jaunoji aktorė D. Michailova atlieka (tiksliau – išrėkia) garsųjį monologą apie aktoriaus amatą, jo „kryžių“ ir tikėjimą. Kostios Treplevo mėgėjiškas simbolistinis spektakliukas, įpintas į siužetą, Vaitkaus–Arčikausko–Puskunigio sukonstruotame pasaulyje tampa apoteozine oratorija apie sceninio gyvenimo pražūtį. Teatrališkumo, butaforijos ir fantasmagorijos pertekęs siurrealistinis titanikas „Žuvėdra“ jo statytojo dėka lekia savo didingos pražūties link.
Tačiau toks efektingas atsisveikinimas su kūrėją lyg tai naikinančiu visuotinu teatrališkumu turi savyje ir paradokso, kuris gali ir sumenkinti, ir sugriauti minėtos apoteozės prasmę bei efektą. Tai – teatrališkumas dėl teatrališkumo, besaikis formos hiperbolizavimas nuskriaudžiant turinį. Šis prieštaravimas, deja, taip ir liko neišspręstas – ir spektaklyje, nepaisant viso jo sėkmingo ir aiškiai artikuliuoto patoso, ir, regis, kitoje pastarojo meto J. Vaitkaus kūryboje.
