Kūnų grąžinti nenorėjo
Pilkšvas, kelių metrų gylio, dumblėtu dugnu, pernykštėmis žolėmis ir meldais apžėlusiais krantais Ukmergės rajone esantis Lėno ežeras panevėžiečiams tapo nelaimės ir mirties sinonimu.
Jau trečius metus iš eilės ežero bangose už savo gyvybę kovojo ir nelygią kovą pralaimėjo ne vienas žinomas mūsų krašto žmogus. Gruodžio pradžioje į paskutinę kelionę palydėto keturiasdešimt penkerių metų Panevėžio rajono policijos pareigūno Antano Gelažėlio tragedija privertė prisiminti ir kitas šalto ežero aukas: pernai nuskendusius Panevėžio konservatorijos vadovą Donatą Kazimierą Baltrūną, metais jaunesnį Algimantą Jocą, prieš dvejus metus žuvusius trisdešimt ketverių panevėžietį Kęstutį Mumšą ir Dembavos kaimo gyventoją Audrių Burlingį.
Žvejoti į nedraugišką ežerą išvykę vyrai taip ir nesugrįžo. Tarsi patvirtindamas savo nuosavybę į skenduolius, dumblėtasis Lėnas labai nenoriai artimiesiems grąžino kūnus – kai kurių gelbėtojai ieškojo kelias paras.
Kaip užkeiktas
Negerą vardą mūsų krašte užsitraukęs ežeras apsilankiusius korespondentus pasitiko itin priešiškai – tamsi debesuoto dangaus spalva atsispindėjo vandens paviršiuje, o vėjo sukeltos didžiulės bangos tarsi gąsdino, kad į valtį geriau nesėsti. Nesimatė ir į tą grasinimą spjovusių žvejų – žūklės mėgėjų nebuvo nei valtyse, nei krante.
Tačiau rytiniame ežero krante esančio Lėno kaimo gyventojai buvo svetingi. „Sekundės“ užkalbinta septyniasdešimt devynerių Marcijona Aldona Lamanauskienė piktai mostelėjo Lėno pusėn ranka ir patikino, kad ežeras skenduoliais tikrai garsus.
„Trisdešimt metų čia gyvenu. Su kaimynėm seniai kalbam, kad tas ežeras kaip užkeiktas – žmones traukia ir traukia“, – tvirtino moteris.
Aštuoniasdešimt vienerių kaimo gyventoja Antanina Dirsienė kraštietės žodžius patvirtino.
„Sakom, kad Panevėžio gyventojams pakrantėj kryžių reikia pasistatyti ar vietą pašventinti. Lyg nevalgę jūsiškiai čia žuvies atlekia, ar nusipirkt iš kur neturi? Paskui ir skęsta“, – sakė visą gyvenimą ežero pašonėje praleidusi moteris.
Nuoskauda liko
A.Dirsienė spėliojo, kad žmonės nelaimės veikiausiai susilaukė dėl senųjų papročių nepaisymo.
„Pamenu, mums tėveliai griežtai į vandenį bristi neleisdavo iki Sekminių – Šventosios Dvasios žengimo į žemę dienos. Tuomet vanduo būdavo pašventinamas, ir maudytis galėdavome. Dabar niekas nieko nežiūri“, – stebėjosi moteris.
Anot pašnekovės, ir patys žvejai būdavo atsargesni – žuvį dažniau pakrantėse gaudydavo, o jei sėsdavo į valtį, tai į sunkią, medinę, o ne kokią fanerinę. „Visokių laivelių prisidirba ir mano, kad gali sau plaukioti. Proto neturi“, – barė šiuolaikinius žvejus A.Dirsienė.
Vyrą prieš keletą metų palaidojusi, aštuonių kačių, dviejų šunų ir būrio vištų draugijoje gyvenanti pašnekovė sakė nuoskaudą Lėnui taip pat jaučianti – mat prieš daugelį metų buvo įlūžęs jos tuomet dar mažametis sūnus.
„Radau sulūžusias naujas slides. Iš pradžių nieko nesakė, tik paklausė, ar labai būčiau verkusi, jei jis būtų miręs. Kai pasakiau, kad visą gyvenimą – tai prisipažino. Pasakė, kad tik apie tai pagalvojęs ir išsikapstė. Po to įvykio daug metų negalėjome ligų, visokių vočių atsikratyti – jos kibo ir kibo“, – prisiminė A.Dirsienė. Paprašyta moteris skenduolius pabandė suskaičiuoti, tačiau netrukus pasidavė: „Daug jų buvo, ir maži vaikeliai, ir vyrai skendo – nebesuskaičiuosi.“
Atėmė brolį
Visą gyvenimą tose vietose kaip ir kaimynė A.Dirsienė praleidę septyniasdešimt devynerių metų Antanas Bujokas ir ketveriais metais jaunesnė jo žmona Marcelė tvirtino po beveik prieš penkiasdešimt metų patirtos tragedijos į Lėno vandenis nė kojos nekeliantys. Sutuoktiniai kaip šiandien pamena, kad gegužę nuskendo devyniolikmetis Marcelės brolis Petras.
„Paskui mums papasakojo, kad laively buvo trise – tikriausiai vanduo sėmėsi ir valtis apvirto. Kiti išplaukė, o Petriuko nebeišgelbėjo. Kai brolis nuskendo, nei aš maudytis, nei vyras žvejot nebėjo – taip viskas buvo netikėtai, baisus tas ežeras tapo. Daugiau nei seserų, nei brolių neturėjau – vienintelį Lėnas atėmė“, – su ašaromis pasakojo M.Bujokienė.
Prie senojo, jau retai kur aptinkamo vilnos verpimo ratelio prisėdusi moteris sakė, kad jokios paslapties ežero vandenyse nėra – tiesiog žmonėms trūksta atsargumo. „Ypač panevėžiečiams – pastaruoju metu kažkodėl juos nelaimės apniko. Geriau žuvies parduotuvėse ieškotų“, – patarė vietinė gyventoja.
Savo sutuoktinei pritarė A.Bu-jokas. Vyriškis prisiminė ir Lėno vardo istoriją.
„Čia mano tėvuko tėvukai gyveno, net nežinau, kiek metų mūsų protėviai Lėno pakrantėse praleido. Pamenu, man tėvukas pasakojo, kad Lėnu ežerą pavadino seniai gyvulius ganę žmonės. Sakė, kad kartą toks varovas ant jaučio sušuko „sa, lėne“ ir liko Lėnas. Ar ten koks jaučio vardas buvo, nebežinau“, – kalbėjo vyriškis.
Plačiau skaitykite gruodžio 8 d. „Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Kaimo senbuvė A.Dirsienė panevėžiečiams patarė žuvį pirkti parduotuvėse ir neberizikuoti savo gyvybe ją gaudant Lėno ežere.
