Jaustis svetimšaliu ir keistuoliu savo šalyje prancūzų kino režisieriui Damienui Odouliui – gyvenimo vaidmuo, kurį jis prisiima be išlygų. Girdint ir įsiterpiant jo filmų aktorei bei gyvenimo moteriai Marie Eve Nadeau, režisierius IQ pasakojo apie tikrąją savo tapatybę.
– Du pastarieji jūsų filmai labai skirtingi. „Vilko turtai“ – fikcijos ir dokumentinių kadrų mišinys, o „Likęs pasaulis“ – šeimos drama. Ar jums egzistuoja kokios nors filmų žanrų, temų, jų pateikimo ribos? Ir kas jums apskritai yra kinas?
– Kinas man yra niekas. Kur kas svarbiau žmonės, kuriuos myliu ar mėgstu, gamtos elementai. O kinas man yra tik būdas tuos gyvenimo epizodus užfiksuoti.
– Ši jūsų mintis man primena avangardinio kino filosofiją. Kiek ji jums artima?
– Avangardinio kino kūrėjai, pavyzdžiui, Alainas Cavalier ar Jonas Mekas, su kamera nesiskiria kasdien. Aš mąstau apie kiną, bet negyvenu „pro“ kino kamerą, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Nors mano filmai ir asmeniški, jie yra realybės ir fikcijos susipynimas.
– Į filmą „Vilko turtai“ sudėti skirtingi gamtos, vietovių, žmonių vaizdai. Ar tai jūsų kasdienybės fiksacija?
– Taip, tuos vaizdelius filmavau aštuonerius metus labai pigia „Sony“ kamera, kurią gali nusipirkti bet kuriame oro uoste. Paskui juos sujungė Marie Eve vaidyba.
– Marie Eve vaidina ir filme „Likęs pasaulis“. Kodėl pagrindine savo filmų aktore pasirinkote būtent ją, savo širdies draugę?
– Mano filmai atspindi ir svarbią mano gyvenimo dalį. Kai filmavome „Vilko turtus“, sutikau Marie Eve, o pabaigęs šią juostą gavau užsakymą nufilmuoti „Likusį pasaulį“. Ji iš filmo į filmą perėjo labai natūraliai. Tiesiog filmavau juostą ir kartu dalį savo gyvenimo.
Be to, Marie Eve nėra profesionali aktorė. Ji dokumentinių filmų režisierė, turi kitų veiklų. Tai man irgi tiko filmuojant šias juostas, siekiant natūralaus, ne aktorinio žmogiškumo.
(Vykstant telefoniniam pokalbiui pasigirsta Marie Eve balsas, paprašau, kad ji pati pakomentuotų savo darbą su D. Odouliu.)
– Aš šiuose filmuose daug nevaidinau. Kai filmų kritikai pradeda analizuoti mano vaidmenis, man būna truputėlį juokinga. Tai buvo projektas, kurį įgyvendinome kartu su Damienu, daug kalbėdamiesi, gilindamiesi į tą istoriją. Man kartais atrodydavo, kad aš ir mano herojė gyvena tuos pačius gyvenimus. Damieno noras ir buvo supinti realybę su fikcija, maksimaliai sumažinti jų atskirtį. Gal todėl jam labiau patinka dirbti su neprofesionaliais aktoriais – su jais gali pasiekti daugiau intymumo.
– Kino kritikai yra įvardiję, kad jūs, režisieriau, nors ir esate prancūzų kino kontekste, bet tarytum kuriate už jo ribų. Ką apie tai manote pats?
– Pranašu savoje šalyje nebūsi. Šis posakis man atrodo visiškai teisingas. Galbūt jeigu kurčiau filmus Lietuvoje, būčiau populiaresnis ir labiau mėgstamas nei Prancūzijoje (juokiasi)? Man sunku būti prancūzų kino režisieriumi, nors esu tikras prancūzas. Dažnai jaučiuosi tarsi svetimšalis ar tiesiog keistuolis. Tai man vis leidžia suprasti ir kiti. Kartais pagalvoju, kad esu prancūzas tik dėl savo kalbos. Man ji labai patinka, ja mėgaudamasis rašau poeziją.
– Kaip tuomet suvokiate savo tapatybę?
– Mano tapatybė yra kinas, kūryba ir darbas, o ne įrašas pase. Netikiu ribomis, apibrėžtimis, aš ieškau kiekvieną savo gyvenimo sekundę. Filmuodamas irgi ieškau, nors, žinoma, turiu turėti aiškią viziją, kurią sugebėčiau nupasakoti kūrybinei grupei, antraip nieko nebus. Matau savo tikslą, nors visada ieškau naujų, įdomesnių būdų jį pasiekti.
D. Odoulis. Kino režisierius, poetas. Gimė 1968 m. kovo 15 d. Le Piui, Aukštutinėje Luaroje, Prancūzijoje. Būdamas šešiolikos pradėjo vaidinti teatro trupėje. Suėjus devyniolikai metų režisavo pirmąjį trumpametražį filmą „Švelnioji“ (pranc. „La Douce“, 1988 m.). Yra sukūręs 7 ilgo metražo, 10 trumpo metražo ir tris dokumentinius filmus. Žymiausi jų: „Tvano belaukiant“ (pranc. „En attendant le déluge“), „Erotinė Rišaro istorija“ (pranc. „L’histoire de Richard O“), „Dvelksmas“ (pranc. „Le Souffle“). Filmas „Dvelksmas“ (2001 m.) pelnė Venecijos kino festivalio specialųjį žiuri apdovanojimą ir FIPRESCI prizą, o Tarptautiniame Bratislavos kino festivalyje – specialųjį žiuri prizą ir didįjį prizą. „Žiemos ekranų“ festivalyje šis filmas pristatytas 2007 m. Dvi pastarosios D. Odoulio kino juostos „Vilko turtai“ ir „Likęs pasaulis“ Lietuvoje paties režisieriaus pristatyti 2013 m. vasarį – kino festivalyje „Žiemos ekranai“. D. Odoulis yra išleidęs keturias poezijos knygas, dalyvavo šiuolaikinio meno festivaliuose kaip videomenininkas ir fotografas.
