Kovoję ir žuvę už Prancūziją.
Šią savaitę Prancūzijos žiniasklaida kartu su šalies valdžia ir piliečiais pagerbė neseniai Afganistane žuvusius karius, iš pirmų lūpų domėjosi NATO įsipareigojimais Libijoje bei nepamiršo šalies vidinių politinių peripetijų.
„Le Figaro“
Prancūzija pagerbė Afganistano aukas
Praėjusią savaitę Afganistane žuvo septyni prancūzų kariai. Iš viso Prancūzija nuo veiksmų Afganistane pradžios 2001 metais neteko 70 karių.
„Le Figaro“ primena, kad liepos 12 d. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy lankėsi Afganistane ir, sekdamas amerikiečių iniciatyva, paskelbė apie prancūzų karių išvedimą iki 2014 m. Ketvirtadalis karių Afganistaną turėtų palikti iki 2012 m. pabaigos.
Kad ir kokie nesutarimai vyrautų tarp šalies ideologinių stovyklų dėl karių atšaukimo kalendoriaus ar dėl liepos 14-osios nacionalinės šventės karinio parado, per šią savaitę vykusią žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją politiniai vėjai nešvilpė. Per šiemet minėtą Bastilijos paėmimo dieną Žaliųjų partijos atstovė į prezidento postą Eva Joly sukėlė Prancūzijos visuomenės pasipiktinimo bangą pareiškusi, kad karinį paradą reikėtų pakeisti civiliniu.
Kaip skelbia „Le Figaro“, savo kalboje N. Sarkozy apeliavo į „teisingą karą“. Šalies vadovas pabrėžė, kad karių mirtis nėra bereikšmė, o aukų pareikalavo „didis tikslas“.
„Jūs gynėte pačias gražiausias mūsų šalies vertybes“, – sakė N. Sarkozy. Jis pabrėžė „laisvų tautų svarbą“ ir „teisingą karą prieš tironiją“, kuri kausto Libiją. Šalies prezidentas taip pat teigė, jog prancūzų tautos atstovai „nebijo paaukoti savo gyvybės vardan tų, kuriuos myli“.
Religines apeigas atlikęs vyskupas monsinjoras Lucas Ravelis nebuvo linkęs prieštarauti prezidentui. Pasak jo, nors kai kuriems kyla klausimas, kodėl reikia mirti dėl afganų ar kitų tautų, atsakymas yra visada tas pats ir vienintelis: mirštama dėl Prancūzijos – ar tai būtų čia pat, ar kitame pasaulio krašte. Praėjusios savaitės įvykiai nėra pirmas kartas, kai prancūzų kariai žuvo dėl Prancūzijos už Prancūzijos ribų, sakė monsinjoras.
„Le Monde“
NATO generalinis sekretorius vertina Europos veiksmus Libijoje
Vis dar siaučiant ne tik politiniam, bet ir kariniam konfliktui Libijoje, „Le Monde“ domėjosi, kaip NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas vertiną kritiką dėl Aljanso veiksmų Libijoje.
A. F. Rasmussenas teigė esantis nusiteikęs optimistiškai. NATO pajėgoms pavyko sunaikinti didžiulę Muammaro Gaddafio karinės įrangos dalį ir išvengti Libijos gyventojų žudynių. Be to, opozicija skinasi kelią į priekį, o ekonominiai šalies režimo ištekliai mąžta. Režimas tampa vis labiau izoliuotas ir galiausiai sugrius. Pasak NATO generalinio sekretoriaus, reikia diskutuoti ne apie tai, „ar“ M. Gaddafis pasitrauks iš valdžios, o „kada“.
Kaip skelbia „Le Monde“, A. F. Rasmussenas nemano, jog NATO vaidmuo Libijoje turėtų būti aktyvus ir pasibaigus konfliktui. Ši atsakomybė, tikėtina, atiteks Jungtinėms Tautoms. Šiaip ar taip, Aljansas galėtų padėti naujai vyriausybei stiprinti šalies gynybą ir saugumą – tiek Libijoje, tiek kitose Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų valstybėse.
Paklaustas apie NATO vidaus solidarumo trūkumą, kurį išdavė Aljanso valstybių narių nevienodas noras įsipareigoti Libijoje bei europiečių nepasitenkinimas Vašingtono pozicija likti konflikto užkulisiuose, A. F. Rasmussenas šią operaciją Šiaurės Afrikoje apibūdino kaip „teigiamą Europos įsipareigojimo NATO atžvilgiu istorijos vingį“. Kitaip tariant, tai – pirmoji operacija, už kurios vadovavimą atsakomybę prisiėmė Europa kartu su Kanada. Tačiau NATO generalinis sekretorius netruko pridurti, jog be JAV pajėgumų operacija nevyktų. Faktas tas, kad pati viena Europa nesugebėtų įgyvendinti tokios karinės operacijos.
A. F. Rasmussenas taip pat paneigė tariamus esminius nesutarimus tarp Aljanso ir Rusijos. Jo teigimu, nors esama aspektų, dėl kurių nesutariama, JT rezoliucija Libijos klausimu buvo priimta Rusijos, susilaikiusios nuo balsavimo, dėka. Be to, prezidentas Dimitrijus Medvedevas yra prisidėjęs prie tarptautiniu lygiu skambančio raginimo, kad M. Gaddafis pasitrauktų iš valdžios.
NATO generalinis sekretorius vis dėlto pripažino pasauliniu ir nacionaliniu lygiais vykstančio taupymo keliamus iššūkius organizacijai. Šiandien NATO veikla yra aktyviausia per visą organizacijos istoriją: jos pajėgos veikia Afganistane, Libijoje, Kosove, Irake, Somalio pakrantėse (prieš piratavimą) ir Viduržemio jūros regione (prieš teroristinius judėjimus).
Prancūzijos socialistus toliau slegia rinkiminiai rūpesčiai
Kalbų ir apkalbų pinklės įtraukia ir Dominique‘o Strausso-Kahno (DSK) kolegas Socialistų partijoje. Vienas kandidatų atstovauti socialistams per 2012 m. prezidento rinkimus François Hollande‘as politinės dešinės gretas kaltina „manipuliacija“, rašo „Libération“.
Po šią savaitę pasirodžiusios informacijos apie kvietimą F. Hollande‘ui liudyti Tristane Banon byloje, kurioje DSK kaltinamas bandymu išprievartauti, Socialistų partijos viduje kilo pyktis. Partijos atstovai yra įsitikinę savo priešininkų dešiniųjų siekiu „išmušti iš pusiausvyros dar vieną kandidatą į prezidento postą“ pasitelkus žiniasklaidos priemones – būtent šiems prijaučiantį dienraštį „Le Figaro“.
Buvęs Socialistų partijos pirmasis sekretorius F. Hollande‘as Prancūzijos teisėsaugos pareigūnus domina todėl, kad esama kalbų, jog po 2003 m. įvykusio incidento būtent jis užkirto kelią T. Banon apkaltinti DSK bandymu išprievartauti. Kaip skelbia „Libération“, įtariama, jog tuometinis Socialistų partijos vadovas netiesioginiais kanalais paprasčiausiai paragino atsisakyti minėto skundo.
Socialistai siekia, kad jų partijos politinio turinio neužgožtų skandalingais atspalviais išmargintas „Hollande‘o feljetonas“. Dešiniųjų gretas kaltindami politiniais manevrais, savo pozicijas politinės kairės atstovai pasiryžę ginti pereidami į ataką, rašo „Libération“.
Tiesa, pasak Prancūzijos žiniasklaidos, socialistų atakos dešiniųjų atžvilgiu – ne vienintelis rūpestis partijos lyderiams. Per kitų metų prezidento rinkimus socialistams atstovauti nori net penki kandidatai. Taigi kyla klausimas, ar reikia rengti debatus, kad rinkėjai galėtų lengviau pasirinkti. Ne visi būsimi kandidatai yra pasiryžę tokiam žingsniui. Pasak „Le Figaro“, kai kurie baiminasi, kad gyvos diskusijos gali pakenkti jų įvaizdžiui. Pavyzdžiui Socialistų partijos sekretorė ir jos vidinio sutarimo sergėtoja Martine Aubry nenori, kad partija virstų mūšio lauku.
Tačiau dauguma kandidatų palaiko idėją rengti debatus, be kurių būtų sunku įgyvendinti demokratinį partijos rinkimų principą, teigia vienas „Le Monde“ cituojamų socialistų.
