Taip Turkijos spauda reagavo į Prancūzijos sprendimą bausti už turkų pajėgų vykdyto armėnų genocido neigimą.
Nuo šiol Prancūzijoje bus baudžiama už turkų pajėgų vykdyto armėnų genocido, kurio aukomis nuo 1915 m. iki 1923 m. tapo daugiau nei 1,5 mln. žmonių, neigimą. Šią savaitę Senatas, aukštieji Prancūzijos parlamento rūmai, galutinai patvirtino įstatymo projektą, kuris numato sankcijas asmenims, neigiantiems ar perdėtai menkinantiems įvykdytą ir įstatymo pripažintą genocidą. Įstatymą jau yra patvirtinę žemieji parlamento rūmai – Nacionalinė asamblėja, rašo „Le Figaro“.
Už tokį nusikaltimą įstatymas baus vienerių metų laisvės atėmimu arba 45 tūkst. eurų bauda. Tokias pat bausmes numato ir 1990 m. priimtas Gayssot vardu žinomas įstatymas, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už žydų genocido per Antrąjį pasaulinį karą neigimą.
Vis dėlto, balsuojant dėl armėnų genocido neigimą draudžiančio įstatymo Senate vienybės trūko. Poziciją „už“ išreiškė 127 balsavę deputatai, o „prieš“ – 86. Pats įstatymo projektas buvo pasiūlytas valdančiosios dešinės partijos, tačiau net ir jos viduje nuomonės skyrėsi, pastebi Prancūzijos žiniasklaida.
Kaip skelbia „Liberation“, tik radikaliosios politinės kairės ir žaliųjų stovyklos vieningai priešinosi įstatymo projektui. Savo poziciją jie pagrindė intelektualo ir politiko Roberto Badinterio „doktrina“, kuri teigia, kad „parlamentas nėra tribunolas“. Kitaip tariant, ne įstatymų leidybos organas, o istorikas turi interpretuoti istoriją. Pasak vienos žaliųjų atstovės, Turkijoje praleidusios savo pirmuosius 15 gyvenimo metų, šis paskubomis patvirtintas įstatymas tikrai nepadės Turkijai pripažinti armėnų genocido ar sutaikyti turkų ir armėnų tautų.
„Liberation“ atkreipia dėmesį, jog įstatymą rėmė ir dabartinis šalies vadovas Nicolas Sarkozy. Tokia jo pozicija galėtų įkvėpti 500 tūkst. armėnų kilmės prancūzų būtent už jį atiduoti savo balsą per artėjančius prezidento rinkimus.
Kai kurie valdančiosios dešinės atstovai pastebi, jog priimtas įstatymas padės išvengti dvigubų standartų ir leis holokaustą bei armėnų genocidą traktuoti taip pat. Pastarasis buvo pripažintas jau 2001 m., tačiau už jo neigimą nebuvo numatoma jokių bausmių.
Dienraštis „Liberation“ atkreipia dėmesį, jog įstatymą rėmė ir dabartinis šalies vadovas Nicolas Sarkozy. Tokia jo pozicija galėtų įkvėpti 500 tūkst. armėnų kilmės prancūzų būtent už jį atiduoti savo balsą per artėjančius prezidento rinkimus.
Pasigirdus Senato sprendimui dėl armėnų genocido, Turkijos teisingumo ministras Sadullahas Erginas netruko sureaguoti. Jis skelbė, jog balsavimas Senate parodė „visišką nepagarbą“ ir „didelę neteisybę“ jo šalies atžvilgiu, rašo „Le Figaro“. Turkijos užsienio reikalų ministras dar prieš Senato verdiktą skelbė, jog jo šalis netylės. Prancūzija sulauks naujų sankcijų, kurios šįkart bus taikomos tol, kol Paryžius pakeis savo poziciją.
Jau po pirmojo balsavimo žemuosiuose parlamento rūmuose Turkija leido suprasti Paryžiui, kad ji neliks abejinga įvykių stebėtoja. Turkai keletui savaičių atšaukė savo ambasadorių Prancūzijoje, primena „Liberation“. Be politinių santykių atšalimo, tikėtina, jog Paryžiui grės ir Turkijos akivaizdžiai rodoma nemeilė prancūzams karinio, komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo srityse. Dvišaliai valstybių mainai 2010 m. siekė 12 mlrd. eurų. Be to, Turkijoje darbuojasi keletas šimtų prancūzų įmonių.
Neoficialūs turkų šaltiniai taip pat grasina internetinėmis atakomis prieš Prancūzijos valstybės institucijų, bankų ir prieš kitas svarbias prancūzų interneto svetaines, remdamasis gauta anonimine informacija rašo dienraštis „Liberation“. Pasak vienų šaltinių, jau yra parengta „operacijos infrastruktūra“, o kiti šią operaciją vadina „reidu prieš Sarkozy Prancūziją“.
Internetinių atakų sumanytojų ryžtą dar labiau stiprina jų įsitikinimas, jog jie atstovauja vyraujančiai visuomenės nuomonei. Turkijos vyriausybė, valdžios sluoksniams artimos nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida, universitetai ir apskritai didžioji Turkijos piliečių dalis yra pasipiktinusi Paryžiaus sprendimu.
Praėjus beveik amžiui po istorinių įvykių, Turkija atsisako 1,5 mln. armėnų deportaciją ir žudynes, kurias vykdė tuometinė nacionalistinių pažiūrų valdžia, įvardyti kaip genocidą, primena „Le Monde“. Turkijoje tiek istorija, tiek aktualijos regimos kiek kitaip. Pavyzdžiui, ties Turkijos ir Armėnijos siena kyla turkų genocidui skirtas monumentas, kuriuo bus pagerbtas turkų, kritusių nuo armėnų rankos, atminimas. Pasak „Le Monde“, tai – viena ryškiausių oficialios Turkijos neigimo politikos karikatūrų.
