Prancūzijoje bandoma nesureikšminti pablogėjusių universitetų reitingų.
Šią savaitę Prancūzijos žiniasklaida bando abejingai reaguoti į ne itin stulbinančius ir šalies pasididžiavimą tarptautinėje erdvėje kertančius šalies aukštųjų mokyklų reitingus, diskutuoja apie eutanaziją ir domisi Japonijos branduolinės katastrofos atgarsiais visuomenėje.
Geriausiųjų šimtuke – trys Prancūzijus universitetai
Prancūzijos žiniasklaida skelbia, kad Šanchajaus vardu žinomas geriausių pasaulio universitetų reitingas šiais metais nepateikė jokio netikėtumo: 17 iš 20 ir 54 iš 100 geriausių aukštojo mokslo įstaigų yra JAV universitetai.
Pasak „Libération“, trys Prancūzijos universitetai išsaugojo savo vietas pirmajame šimtuke. Tačiau tarp pusės tūkstančio aukštojo mokslo įstaigų, pateiktų Šanchajaus reitinge, Prancūzijos universitetų skaičius sumažėjo. Aukščiausia vieta gali pasigirti Paris-Sud Orsay universitetas, pakilės per penkis laiptelius, į 40 vietą. 41 ir 69 vietas užima atitinkamai Pierre ir Marie Curie universitetas bei Ecole normale supérieure aukštoji mokykla. Pierre ir Marie Curie universitetas pirmą kartą nusileido savo konkurentui Paris-Sud Orsay.
Tiesa, Prancūzijos aukštojo mokslo ministras Laurentas Wauquiezas dienraščiui „Les Echos“ teigė, jog bendras šalies vaizdas pagerėjo. Pasak ministro, 2006 metais tarp geriausiai vertinamų dviejų šimtų universitetų Prancūzijai atstovavo tik 6 įstaigos, o šiais metais jų skaičius išaugo iki 8.
Kita vertus, kaip teigiama svetainėje Lesechos.fr, iš viso šiais metais tarp penkių šimtų geriausiųjų galima rasti 21 prancūzišką aukštojo mokslo įstaigą. Tai leidžia Prancūzijai užimti tik 8 vietą tarp visų pasaulio šalių. Pernai prancūzai galėjo didžiuotis 6 pozicija su 22 universitetais.
Prancūzijos žiniasklaida pabrėžia, kad Šanchajaus reitingo šeši kriterijai yra nepalankūs Europos universitetams, nes dėmesys skiriamas tyrimams, ypač tiksliųjų mokslų srityje, o ne bendrai dėstymo kokybei.
Atgijo diskusijos apie eutanaziją
Medicinos gydytojas Nicolas Bonnemaisonas, kuris įtariamas mažiausiai keturių senyvo amžiaus asmenų „užmigdymu“, gali tapti nauju eutanazijos šalininkų pavyzdžiu, skelbia „Le Figaro“.
Belgijoje eutanazija yra legalizuota. Nuotraukoje – Amelie Van Esbeen, kuri 2009 metais buvo pradėjusi badauti, kai jos prašymas padėti numirti buvo atmestas. Vėliau pakartotinis prašymas buvo patenkintas.
N. Bonnemaisonui įtarimai dėl „ypač pažeidžiamų asmenų nunuodijimo“ buvo pareikšti praėjusią savaitę. Medikas, kuriam gresia įkalinimas iki gyvos galvos, prisipažino veikęs vienas. Tačiau jis greitai sulaukė palaikymo: tūkstančiai interneto vartotojų pasisakė remiantys N. Bonnemaisono veiksmus ir kalbėjo apie „žmogiškumo“ ir „meilės“ išraišką bei negailėjo kritikos „sistemos trūkumams“.
Pasak „Le Figaro“, Prancūzijos sveikatos ministerijai taip pat buvo pateikta peticija, kurią internete pasirašė 11 tūkstančių žmonių. Dokumentas skelbia, kad N. Bonnemaisono medicinos praktika visada buvo „žmogiška“, „integrali“ ir „protinga“. Dienraštis peticijoje taip pat įžvelgia priekaištų šalies parlamentui, kuris „veidmainiškai“ atsisako pripažinti eutanaziją ir tokiu būdu negerbia gyvybės.
Nors medicinos specialistai pripažįsta, kad N. Bonnemaisono atvejis sukėlė daug triukšmo medicinos srityje, susidariusios situacijos dauguma nėra linkę vertinti nei neigiamai, nei teigiamai, nes paprasčiausiai nežino konkrečių detalių. Panašios pozicijos laikosi ir Asociacijos už teisę mirti garbingai atstovai: pasak jų, eutanazija gali būti pateisinta tik pačių ligonių prašymu pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau kol kas neaišku, ar N. Bonnemaisono atvejis gali būti priskiriamas eutanazijai. Kaip skelbia „Le Figaro“, nesama įrodymų, kad įtariamas medikas ėmėsi veiksmų paprašytas savo ligonių.
Kitaip nei Nyderlanduose, Belgijoje ar Liuksemburge, Prancūzijoje draudžiama praktikuoti eutanaziją. 2005 metais šalyje vis dėlto buvo priimtas įstatymas, „leidžiantis numirti“. Jis draudžia „neprotingą užsispyrimą“ siekiant pradėti ar tęsti „nereikalingą, neproporcingą ar gyvybę dirbtiniu būdu tegalintį palaikyti“ gydymą.
Šiandien eutanazijos sąvoka apibūdinamos situacijos, kuriose trečias asmuo sukelia nepagydoma liga sergančio ligonio mirtį. Eutanazija gali būti pasyvi, kai sustabdomas ligonio gydymas, arba aktyvi – kai žmogui paskiriama mirtina injekcija.
Pasak „Le Monde“, šiandieninis dialogas tarp eutanazijos šalininkų ir priešininkų atsidūrė aklavietėje. Tačiau panašu, kad pirmųjų gretos vis gausėja: pavyzdžiui, sausio mėnesį viešojoje erdvėje pasirodęs įstatymo, leidžiančio praktikuoti aktyviąją eutanaziją paskutinę ligos stadiją pasiekusiems ligoniams, projektas sulaukė pakankamai paramos tiek politinės kairės, tiek centro stovyklose (net 50 tūkst. palaikančiųjų), kad priverstų nerimauti valdančiąją daugumą. Tekstas vis dėlto buvo atmestas.
Gyvenimo užbaigimo klausimas turėtų būti vienas labiausiai visuomenės nuomonę skaldančių klausimų per ateinančius kitų metų prezidento rinkimus, išvadą daro „Le Monde“.
Japonijoje klesti knygos apie branduolinę katastrofą
Nerimaujančiųjų dėl atominės energetikos Japonijoje daugėja, tačiau jų balsai neskamba vieningai.
Japonijoje pasirodė daugiau nei 150 leidinių apie įvykusią branduolinę katastrofą. Keletas jų, kuriose kritikuojami valdžios pareigūnai ir pramonės atstovai, tapo bestseleriais, skelbia „Le Monde“.
Gali pasirodyti, kad Fukušimos branduolinė katastrofa Japonijoje pamažu tampa kasdienės rutinos dalis, rašo dienraštis „Le Monde“. Tiesa, miestai, administraciniai pastatai ir biurai yra mažiau apšviesti, vėdinimo sistema taip pat prislopinta. Nors kai kur dar pasireiškia nerimas dėl maisto produktų kilmės vietos, Tokijuje bei šalies pietuose krizės nuojauta virto „paklusnia ramuma“.
Tokį įspūdį paneigia pokalbiai baruose, tarp draugų ar su katastrofos aukomis. Kaip rašo „Le Monde“, tokiu „dusliu pykčiu“ japonai išreiškia savo nepasitenkinimą šalies elitu – valdžios, biurokratijos, ekspertų, žiniasklaidos atstovais. Dauguma Japonijos gyventojų jaučiasi apgauti.
„Le Monde“ siūlo pažvelgti į šalies knygynus, kuriuose apstu knygų ir kitų leidinių apie platesnį branduolinės krizės kontekstą – slaptus susitarimus, nesutarimus, manevrus, manipuliaciją viešąja nuomone. Svetainėje Amazon.com galima rasti daugiau nei 150 leidinių, rašančių apie įvykusią nelaimę (nė vienas jų dar nėra išverstas į kurią nors vakarietišką kalbą, pastebi „Le Monde“).
Viena labiausiai perkamų knygų – „Branduolinės energijos apgaulė“. Ją parašė Kioto universiteto branduolinių tyrimų instituto profesorius Hiroakis Koide‘as. Jau keletą metų jis bandė perspėti apie tikėtinus branduolinius pavojus, kurie gali ištikti aktyvioje seisminėje zonoje esančią šalį. Nors dar prieš incidentą buvo parduoti tūkstančiai H. Kiode‘o darbų, niekas, regis, jo neišgirdo.
Tarp kitų skaitomų leidinių galima paminėti buvusio Fukušimos aukšto rango darbuotojo Eisaku Sato knygą „Tiesa apie Fukušimos atominę elektrinę“. Jis priklausė opozicinei stovyklai, nusiteikusiai prieš Fukušimos elektrinę valdžiusią kompaniją „Tepco“. Taip pat pasirodė branduolinės energijos inžinieriaus Yoichi Kikuchi, kuris dalyvavo atominės elektrinės statybose, knyga „Kodėl aš, kuris statė elektrinę, priešinuosi branduolinei energijai“.
„Le Monde“ teigimu, per katastrofą nukentėjusiųjų judėjimams sunkiai sekasi būti išgirstiems. Nors aukos, savanoriai ir viešosios nuomonės atstovai, kuriems nerimą kelia slogi ateitis, ieško solidarumo gijų ir atgarsių platesniuose visuomenės sluoksniuose, panašu, jog jiems sunkiai sekasi formuoti politinę jėgą.
