Šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės „darbingasis“ periodas artėja prie pabaigos, nes netrukus prasidės vasaros atostogos, o rudeniop – ir Seimo rinkimų maratonas. Tad pats laikas kai kuriems apibendrinimams.
Pastarųjų trejų su puse metų laikotarpiui apibūdinti, ko gero, tinkamiausi žodžiai būtų stagnacija, kalbant apie Vyriausybę, ir degradacija, apibūdinant Seimą. Ir nors šalies ekonominiai rodikliai po tragiškų 2009-ųjų kiek atsitiesia, tai yra verslo ir tik verslo nuopelnas.
Ilgaamžiškumo rekordą pagerinusią Andriaus Kubiliaus Vyriausybę greičiau būtų galima pavadinti biurokratine valdymo mašina,o ne politine komanda. Susikoncentravęs ties biudžeto balansavimu ir energetiniais projektais, premjeras kitiems ministrams leido tvarkytis kaip kas išmano. Kadencijos pradžioje buvo žadėta ekonomiką gaivinti masine daugiabučių namų renovacija, saulėlydžio komisijos turėjo pažaboti biurokratiją, užsimota reformuoti ir sutvarkyti švietimo bei sveikatos apsaugos sistemas, smogti šešėliniam verslui, kontrabandai ir korupcijai. Tačiau visi šie valdžios užmojai patyrė didesnę ar mažesnę nesėkmę, o kai kurie ir visišką fiasko.
Dėl to turbūt kažkiek kaltos asmeninės premjero savybės, nes jis nesugebėjo tapti įvairiapusiu lyderiu, dalyti ministrams užduotis ir reikalauti rezultato, o pats visa galva nėrė į vos keletą veiklos sričių. Kita vertus, premjero nesikišimas į koalicijos partnerių valdomų ministerijų reikalus yra viena iš Vyriausybės ilgaamžiškumo priežasčių.
Šią Vyriausybę ir asmeniškai premjerą būtų galima pagirti nebent už tai, kad kritiniais momentais sugebėdavo parodyti kietą stuburą ir priimti nepopuliarius, bet svarbius sprendimus. Tačiau tokiomis situacijomis išryškėdavo viena didžiausių šios Vyriausybės silpnybių – apgailėtini viešieji ryšiai. Užuot aiškinusi būtinų sprendimų esmę, Vyriausybė rinkosi nebylaus kovotojo vaidmenį ir taip prisiklijavo arogantiškos ir kietakaktės valdžios etiketę.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad ši Vyriausybė nesukūrė nieko panašaus į stebuklą, tačiau bent jau sugebėjo išvengti didesnių korupcijos skandalų, neįsipainioti į interesų konfliktus ar akivaizdžiai stoti į kokių nors verslo grupuočių pusę. Jei ne visos ministerijos, tai bent jau pats premjeras asmeniškai. O tai – jau esminis skirtumas, palyginti su daugeliu prieš tai Lietuvoje dirbusių ministrų kabinetų ir jų vadovų.
Tačiau jei Vyriausybei ir pavyko išsaugoti savo reputaciją, Seimas visą šią kadenciją sistemingai naikino pasitikėjimą parlamentu ir valstybės institucijomis apskritai. Nors šios Seimo kadencijos pradžioje daugiausia skandalų ir akibrokštų tikėtasi iš Arūno Valinsko į valdžią atvestų „šoumenų“, valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikų indėlis naikinant pasitikėjimo Seimu likučius buvo ne mažiau įspūdingas.
Kuriai partijai priklausantis parlamentaras pakliuvo neblaivus prie vairo? Kas lipo per tvorą muštis su policininkais seksualinių mažumų organizacijų surengtose eitynėse Vilniuje? Kurioje frakcijoje buvo prisiglaudęs politinis perėjūnas, kai užkibo ant bulvarinės laidos žurnalistės kabliuko, viliodamas žaliaakę blondinę romantiško savaitgalio į Palangą ir už tai žadėdamas tarnybą Seime bei atlyginimą iš mokesčių mokėtojų kišenės? Kam prokurorai prašo atimti teisinę neliečiamybę dėl įtarimų korupcija? Atsakant į šiuos klausimus ne kartą tektų paminėti esamo ar buvusio Tėvynės sąjungos nario pavardę.
Valdančiosios partijos atstovai nuolat įsipainioja į skandalus ar kartu su Seimo populistais ar gatvės politikais atsiduria ant barikadų, jei tik pasitaiko proga pelnyti vieną kitą minios populiarumo tašką.
Pastaraisiais metais buvo dar labiau nutrintos padorumo ir politinės atsakomybės ribos. Toleranciją paslydusiems kolegoms demonstruojančios partijos yra priverstos užsimerkti ir prieš Seimo marginalų išpuolius. Apmaudu, kad tokia tendencija dar labiau išryškėjo būtent šios kadencijos Seime, kuriame daugumą turi tradicinėmis laikomos politinės partijos.
Artėjant naujiems Seimo rinkimams matome apgailėtiną situaciją, kad per pastaruosius ketverius metus nė viena partija neužsiaugino naujų politinių lyderių kartos. Tarp kitų Seimo rinkimų favoričių įvardijamos ir vieno asmens partijos, kurių lyderiai pastaruosius metus nuobodžiavo Europos Parlamente, o jų artimiausia politinė karjera daugiau ar mažiau priklauso nuo teismų sprendimo. Tiesa, lieka maža tikimybė, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinėjantys teismai spės iki rinkimų kištelti koją Viktorui Uspaskichui, o Konstitucinis Teismas gali užtrenkti duris į Seimą prieš pat Rolando Pakso nosį.
Kad ir kaip ten atsitiktų, galima teigti, kad baigiantis dar vienai Seimo kadencijai takoskyra tarp politikų ir piliečių gerokai paplatėjo. O jau ryškėjantys kitų Seimo rinkimų scenarijai jokių prošvaisčių nežada. Tradicinės dešiniosios partijos turėjo unikalią progą reformoms ir valstybės prestižui pakelti, tačiau ne tik ja nepasinaudojo, bet ir nutiesė kelią į valdžią populistinėms jėgoms. Dar vieno tokio šanso dešinieji gali nebesulaukti. Bent jau artimiausiu metu.
