Nuo pasiturinčių miestiečių portretų, įstabių Vilniaus panoramų iki basakojų valstiečių, arklių traukiamų vežimų su miltais, žąsimis ir verbomis – tokie prieš 100 ir daugiau metų nuotraukose užfiksuoti vaizdai tapo neįkainojama Lietuvos istorijos ir kultūros dalimi.
Prancūzijos mokslo akademijos posėdyje 1839 m. sausio 7 d. pristatyta dagerotipija – Louis Jackues’ui Mandé Daguerre’ui pirmajam pavyko užfiksuoti mus supantį pasaulį. Jau po mėnesio, vasario 14 d., žinia apie fotografijos išradimą pasiekė ir Vilnių.
Gali būti, kad vos po pusmečio ši technikos naujovė atsidūrė mūsų šalyje. Architekto Bolesławo Podczaszyńskio atsiminimuose rašoma apie kunigaikščio Ludwigo Wittgensteino vaikų guvernantą Marcillacą, fotografavusį dagerotipine kamera Verkių rūmus 1839 m. vasarą. „Deja, negalime patvirtinti to fakto, nes jis neužfiksuotas kituose šaltiniuose“, – sako Dainius Junevičius, vienas kompetentingiausių ankstyvosios Lietuvos fotografijos tyrinėtojų.
Pirmieji dagerotipininkai Lietuvoje pasirodė apie 1843-iuosius – jie keliaudami iš Varšuvos ir Karaliaučiaus į Sankt Peterburgą stabtelėdavo Vilniuje ar Kaune. Carinės Rusijos Šiaurės vakarų krašto centras Vilnius neatsiliko nuo tuomečių Europos didmiesčių: Paryžiaus madų žurnalus vilnietės sklaidydavo jau po savaitės, auloje žmonės ėjo žiūrėti pro mikroskopą į vandens lašą, pasirodė pirmieji dagerotipai.
Keliaujančių dagerotipininkų paslaugomis naudojosi vietos gyventojai, norintys savo atvaizdus padovanoti giminėms ir draugams. Tapyti portretai buvo be galo brangūs. Vieno kaina siekė 100 rublių, o tiek per metus vidutiniškai uždirbdavo pasiturintis žmogus. Dagerotipinė nuotrauka kainavo 10 rublių. Fotografuota studijoje, nes, norint nuotrauką užfiksuoti lauke, reikėjo fotolaboratorijos. Pirmosios fotoateljė Vilniuje atidarytos 1843 m., atvykus dagerotipininkams K. Ziegleriui ir L. Ginzburgui. Klientų netrūko.
Dagerotipiniai atvaizdai daryti ant brangių pasidabruotų plokštelių. Norint padaryti dar vieną atvaizdą, tekdavo visą procesą kartoti iš naujo. Dagerotipiją pamažu išstūmė fotografija. 1853 m. atsiradus šlapiojo kolodijaus metodui, negatyvai daryti ant stiklo plokštelių, vėliau – ant popieriaus, tad buvo galima atspausdinti neribotą skaičių pozityvinių vaizdų. Šiuo metodu padarytų negatyvų kokybė buvo labai gera, o ir kainos daug mažesnės, tad dagerotipija nuėjo į užmarštį. Išlikę Lietuvoje užfiksuoti dagerotipiniai atvaizdai saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus archyve. Šiaulių „Aušros“ ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejai turi užsienyje sukurtų dagerotipų.
Fotografai – 1863 m. sukilimo dalyviai
XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, prieš 1863-iųjų sukilimą, fotografija jau buvo gana paplitusi. Kelių Vilniuje tuomet veikusių fotoateljė savininkai prijautė sukilėliams. Daug galvos skausmo caro žandarams kėlė italų kilmės vilnietis fotografas Achille Giuseppe Bonoldi, kuriam buvo pavesta rūpintis ginklų tiekimu pasipriešinimo dalyviams. Šiems amunicijos parūpino ir fotografas Abdonas Korzonas, daręs būsimųjų sukilėlių – dvarininkų, miestelėnų, studentų – nuotraukas. Jį išdavė fotografuotis atėjęs caro kariuomenės muzikantas provokatorius, apsimetęs iš Varšuvos kilusiu lenku, esą ketinančiu prisidėti prie sukilėlių. Ant kabliuko užkibęs A. Korzonas provokatorių nusivedė į Bernardinų bažnyčią pas kunigą A. Novickį duoti priesaikos. Muzikantui išdavus priesaikos vietą, fotografas buvo suimtas, vėliau nuteistas ir ištremtas į Sibirą, Jenisiejaus guberniją.
Dar vienas sukilimo dalyvių buvo Panevėžio fotografas Eliziejus Liutkevičius. Buvęs dailininkas vadovavo būriui, bet žuvo mūšyje.
Caro valdžia fotografiją vertino kaip rimtą ideologinį ginklą, tad ėmėsi represijų. Visos devynios Vilniuje tuomet veikusios fotoateljė buvo patikrintos, kelios uždarytos, o likusioms teko sumokėti didelius – nuo 200 iki 600 rublių – užstatus. Fotografams griežtai uždrausta platinti sukilėlių ir su politiniais įvykiais susijusių asmenų.
Aukso amžius
Sparčiai populiarėjant fotografijai, Vilniaus centre viena po kitos dygo fotoateljė, kuriose dirbo garsūs fotografai: Józefas Czechowiczius (Juozapas Čechavičius), Aleksanderis Władysławas Straussas, broliai Czyżai, Stanisławas Filibertas Fleury. Fotoateljė interjeras paprastai būdavo itin kuklus: staliukas, kėdė, fonas, kolona, užuolaida, dekoratyvinė tvorelė. Prie nuotraukų klijuotos fotokortelės, t. y. skiriamasis ženklas (kartoninė kortelė su piešiniu ir informacija apie fotografą bei jo ateljė). Standartinį fotografijų formatą pasiūlė prancūzas fotografas André Adolphe’as Eugène’as Disdéri. Jis 1853 m. patentavo vizitinių kortelių dydžio fotografijų gamybą – 8–10 skirtingų kadrų spausdinimą iš vieno stiklo negatyvo. Po metų jis užregistravo carte de visite standartą, kuris atpigino fotografiją.
Naujoji mada sparčiai plito ir Šiaurės Lietuvoje: Telšiuose 1860 m. rugpjūtį fotoateljė atidarė vietos laikrodininkas Chaimas Oremovas Arensonas, Šiauliuose pirmieji fotografai įsikūrė prieš 1863-iuosius. Sparčią fotografijos plėtrą lėmė svarbūs keliai, jungiantys Varšuvą, Karaliaučių, Berlyną, Rygą. Dideliuose miestuose gyveno gana daug žmonių, todėl fotografai galėjo pragyventi iš savo amato. 1863 m. Kaune ir Šiauliuose buvo po dvi fotoateljė, o Panevėžyje bei Telšiuose – po vieną. Mažesnių miestelių fotografų pajamos iš šio verslo nebuvo itin didelės, tad, pritrūkus užsakymų, jiems tekdavo keliauti iš vienos vietos į kitą.
Fotografai atidžiai sekė šio meno raidą pasaulyje, dalyvavo parodose, suvažiavimuose, leido knygas. Tuo metu vyravo portretinė fotografija, nustelbusi kitus žanrus. Šiandien į mus žvelgia XIX a. pab.–XX a. pr. nuotraukose įamžinti susikaupę, nesišypsantys žmonės. Manoma, kad fotografija tuo metu reprezentavo gyvenimo idealą, o ne jo akimirką. O tai reiškė – jokių šypsenų.
Vietovaizdžių meistrai
Pirmąsias vietovaizdžių fotografijas Lietuvoje 1860 m. vasarą padarė jau minėtas A. Korzonas – jis įamžino Vilnių. Vėliau miestą fiksavo Albertas Swieykowskis, Vilhelmas Zacharčikas. 1861 m. iš Vengrijos į Lietuvą atvyko Antalis Rohrbachas, pakviestas įamžinti prancūzų tiesiamų geležinkelio, turėjusio sujungti Varšuvą su Sankt Peterburgu, tiltų.
Geležinkelio trasa ėjo per Vilnių, o nuo Lentvario per Kauną buvo nutiesta atšaka į Virbalį. A. Rohrbachas Kaune padarė apie 60 nuotraukų. Jis užfiksavo Nemuno tiltą, Kauno vaizdus, tunelio kasimo darbus. Yra išlikę puikių jo nuotraukų, darytų Daugpilyje, Rezeknėje, Gardine. A. Rohrbachas minimas kaip ankstyviausių šių miestų nuotraukų
Vienas garsiausių Vilniaus fotografų J. Czechowiczius fotografijos meną studijavo Paryžiuje. Jo palikimas labai svarbus Lietuvos kultūros istorijai – išliko apie 200 itin kokybiškų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų, o tuo metu nedaug miestų galėjo pasigirti tokiais talentingais menininkais. J. Czechowiczius prieš atvykdamas į Lietuvą gyveno Vitebske, Kijeve, Liubline, Varšuvoje. 1865 m. jis įsikūrė Vilniuje ir netrukus atidarė fotoateljė. J. Czechowiczius darė portretines nuotraukas, tačiau ryškiausiai jo talentas atsiskleidė įamžinant miesto panoramas. Už puikias šlapiojo kolodijaus technologija atliktas tobulos kompozicijos nuotraukas J. Czechowiczius vertinamas kaip geriausias Vilniaus XIX a. fotografas. Vilnių įsimylėjęs fotometraštininkas dalyvavo įvairiose parodose (po dukart Maskvoje ir Paryžiuje), įstojo į Prancūzijos fotografų draugiją. „Jis veržėsi į pasaulį, norėjo visur dalyvauti, sekė fotografijos spaudą – tai jį išskyrė iš kitų Vilniuje tuo metu dirbusių fotografų. Aktyvus, plačios pasaulėžiūros J. Czechowiczius sukūrė nuotraukų, vertinamų ne tik kaip vieninteliai to meto Vilniaus vaizdai, – jos gražios pačios savaime: estetiškai sukomponuotos, nufotografuoti įdomūs objektai, įvykiai“, – sako D. Junevičius.
Didelį J. Czechowicziaus nuotraukų rinkinį turi Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus universiteto bei Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Lietuvos valstybinis istorijos archyvas. Daug jo darbų sukaupta Vroclave, kituose Lenkijos miestuose.
Tarp komercijos ir meno
XIX ir XX a. sandūroje fotoateljė daugėjo. 1898 m. Vilniuje jų jau buvo 16, daugiausia – centrinėse gatvėse: Didžiojoje, Vokiečių, Šv. Jurgio (dabartiniame Gedimino pr.), Dominikonų g. Konkuruodamos tarpusavyje ateljė teikė įvairias paslaugas, ilgino darbo valandas, diegė technikos naujoves. 1903 m. pradėjus veikti elektrinei, kai kurios įsivedė elektrą. Fotografijos darytos įvairaus dydžio, naudotos atitinkamos fotokortelės.
1865 m. sausio 28 d. Vilniaus generalgubernatorius išleido įsakymą fotokortelėse naudoti užrašus tik rusų kalba. Vėliau šis reikalavimas sušvelnintas, tad galima rasti įrašų prancūzų ir lenkų kalbomis. Vilniuje nuo 1904 m. Aleksandro Jurašaičio, Lietuvių mokslo draugijos nario, fotokortelėse vartota ir lietuvių kalba. Nuo 1905 m. šiai veiklai jau nebereikėjo valdžios leidimų, tad fotografija tapo dar labiau prieinama, parduotuvėse buvo galima įsigyti visas priemones,
fotografuotis ir fotografuoti galėjo visi
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą atsiradusios fotolaboratorijos teikė paslaugas fotomenininkams, mėgėjams. Fotografijų kaina sumažėjo, ypač pigios buvo nuotraukos ant standartinio fabrikinio atvirukų dydžio fotopopieriaus. Fotografijai tampant masiniu reiškiniu, sumenko nuotraukų meninis lygis, daugėjo kičo apraiškų fotoportreto žanre. Jas kritikavo fotomeną kuriantys mėgėjai. Savitą estetiką sukūręs Janas Bułhakas, vienas garsiausių XX a. pradžios fotografų, laikomas geriausiu Vilniaus baroko metraštininku. Vilniaus magistrato užsakymu J. Bułhakas 1912–1915 m. sudarė 15 tomų fotografijos archyvą – detalų miesto architektūros sąvadą.
Kitas talentingas XIX a. pab.–XX a. pr. fotografas S. F. Fleury, nemėgęs dirbti studijoje, paliko daugybę apie kasdienį Vilniaus gyvenimą pasakojančių nuotraukų. Jo herojais tapdavo ratuoti Šv. Jurgio prospekto ponai, basakojai Vilniaus apylinkių valstiečiai, vežimai su miltais, žąsimis ir verbomis. Fotografuota Markučiuose, Kalvarijose, Antakalnyje, Verkiuose, Užupyje, Vilnios upės krantais jo nukeliauta net iki Naujosios Vilnios.
1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos rūpinosi miesto kultūros paveldu – fotografus pasikviesdavo į talką užfiksuoti nykstančių architektūros paminklų. Šios senosios fotografijos tapo mūsų praeities liudininkėmis – dokumentais, dažnai ir šiandien padedančiais spręsti miesto paveldo saugotojų ginčus.
Fotografijų paroda „Juozapo Čekavičiaus Vilnius“, Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai), iki gegužės 8 d.
