Modernūs stikliniai bokštai dažnai liudija apie šalies ekonominę galybę. Bet suprojektuoti ir pradėti statyti pačio ekonominio pakilimo metais, dangoraižiai užbaigiami per ekonomikos sunkmetį. Ir kurį laiką stūkso kaip priminimai apie kažkada buvusį „aukso amžių“.
Per ateinančius kelerius metus Londono centro veidas pasikeis labiausiai nuo praėjusio amžiaus vidurio. Londone, pietiniame Temzės krante, ką tik duris atvėrė aukščiausias Vakarų Europos pastatas – dangoraižis „Šukė“ („The Shard“). Šiuo metu aukščiausias pastatas Londone ištįsęs 309,6 metrų į viršų, savo aukščiu jis beveik prilygsta Vilniaus TV bokštui. Britiško milžino statybos atsiėjo 1,5 mlrd. svarų sterlingų. Tiesa, jas finansavo ne vietos verslas, o investuotojai iš naftos ištekliais turtingo Kataro. Dangoraižio viduje įsikurs prabangūs biurai, restoranai, 5 žvaigždučių viešbutis, bus įrengti prezidentiniai apartamentai.
Kitoje upės pusėje 2014 m. turėtų iškilti dangoraižis „Pinta“ („Pint“). Netoli jo kyla dar trys dangų remsiantys pastatai. Tačiau visi šie milžiniški pastatai, kurių pabaigtuvės planuojamos po dvejų metų, atspindi ne ateities, o praeities lūkesčius. Mat jų statybos buvo suplanuotos dar prieš 2008-aisiais prasidėjusią ekonomikos ir finansų krizę.
Ekonomikos pakilimas Londone įkvėpė ne vienas grandiozines statybas. Gausūs finansai XX ir XXI amžių sandūroje paskatino tokius projektus kaip „Londono akis“ („London eye“) ar vadinamasis „Dygliuotis“ („Gherkin“), dabar puošiantis Londono finansų rajoną.
Pasaulio istorijoje gausu daugiau panašių atvejų, kai ekonomikos pakilimo metais pradėtas statybas tekdavo vargais negalais pabaigti sunkmečiu. Pavyzdžiui, per Didžiąją depresiją, 1930 metais buvo baigtas „Chrysler Building“ dangoraižis. „Art Deco“ stiliaus 319 metrų aukščio Niujorko Manheteno rajoną padabinęs pastatas buvo aukščiausias pasaulyje iki 1931 metų, kai buvo baigtas „Empire State Building“ dangoraižis.
Šių dienų aukščiausio dangoraižio titulą turinčio „Burj Khalifa“ (aukštis – 829,8 m) statybos Dubajuje baigėsi praėjus metams po finansų milžino „Lehman Brothers“ griūties. 2010 metų pabaigoje, praėjus vieniems metams nuo šio dangoraižio atidarymo, didesnė dalis patalpų vis dar buvo neišnuomota, todėl nuomos kainas jo savininkai sumažino daugiau kaip 70 proc. Taigi „Burj Khalifa“ tik patvirtina taisyklę, kad ekonomikos pakilimo įkvėpti dangoraižių projektai dažniausiai užbaigiami atėjus sunkmečiui.
Dangoraižiai atrodo logiškas sprendimas, kai statytojai iš nedidelio žemės lopinėlio nori gauti didelę grąžą. Tačiau šiuo metu investuotojai, prisidėję prie Londone derančio pastatų derliaus, vienas po kito skelbia apie mažiau ambicingus ir gerokai mažiau kainuosiančius planus. Norint grąžą gauti kuo greičiau, aukojamas pastatų aukštis ir tviskesys. Svarstoma, kad itin aukšti pastatai tapo mažiau patrauklūs, nes nuomininkai į šiuos negali įsikelti tol, kol nesibaigė statybos.
Tai, kad susiklostys būtent tokia situacija, dar prieš metus duodamas interviu agentūrai „Bloomberg“ numatė Kenas Shuttleworthas, „Dygliuotį“ suprojektavęs architektas: „Blizgučių era baigiasi.“ Anot jo, šiuo metu viso ko varomoji jėga yra pinigai, tad jei galima pastatyti pastatą greičiau ir už pusę kainos, taip ir bus padaryta.
Įdomu tai, kad statant 180 metrų aukščio „Dygliuotį“ buvo panaudota daugiau nei 35 kv. kilometrai plieno, o jo išorę dengia 24 tūkst. kv. metrų stiklo. Tiek stiklo visiškai užtektų padengti penkiems futbolo stadionams. Architekto Renzo Piano kūriniui „Šukė“ stiklo prireikė dvigubai daugiau.
