Šiandien, kai suplyšęs megztinis dažniau atsiduria šiukšlių konteineryje nei adytojo rankose, o naują drabužį nusipirkti neretai paprasčiau nei pataisyti seną, tokių meistrų kaip panevėžietė Irina Pečiūrienė lieka vis mažiau.
Tačiau jos dirbtuvėje galioja kitokios taisyklės – čia kandžių pragraužtos skylės virsta siuvinėtais raštais, nutrinti daiktai atgauna vertę, o senas mamos ar net močiutės drabužis sulaukia antro gyvenimo. Greito vartojimo amžiuje auksarankė ne tik taiso rūbus – ji saugo prisiminimus, kurių neįmanoma nusipirkti naujų.
Istorijų sergėtoja
Greito vartojimo amžiuje siuvinėtojų ar adytojų, gebančių prikelti antram gyvenimui suplyšusius ar kandžių sukrimstus drabužius, lieka vis mažiau.
Viena tokių retų auksarankių – panevėžietė Irina Pečiūrienė.
Ji numezga, išsiuvinėja naują, suado seną rūbą ir paverčia jį dar įdomesniu, originalesniu.
Atrodytų, kad vartotojiškoje visuomenėje žmonėms nebelabai ir reikia tokių paslaugų – kiek panešioti apdarai greitai keičiami naujais.
I. Pečiūrienė sako susidariusi kitokią nuomonę.
Jai žmonės iš visos Lietuvos atveža suadyti drabužių, kuriuos dėvėjo ne tik mamos, bet dargi ir močiutės.
Teko jai adyti netgi palaikį atrodžiusį durų kilimėlį, kuris yra tapęs brangia vienas šeimos relikvija.
Aistra, tapusi amatu
Į susitikimą su „Sekundės“ korespondentais Irina atėjo pasipuošusi ką tik nusinerta balta suknele, subtiliai papuošta labai neryškiais blizgučiais.
Suknelė susegama per nugarą perlų formos sagutėmis.
Krepšyje ji atsinešė parodyti dar dvi sukneles – viena numegztą mezgimo mašina, kitą nunertą vąšeliu gražiausiais raštais.
Šias sukneles vilkės Irinos užsakovės.
Mezga, siuva, ado, siuvinėja I. Pečiūrienė be perstojo. Panevėžietė šypsosi, jog vos spėja aprėpti plaukiančius užsakymus.
Jai smagu, kad esama ne tik moterų, bet ir vyrų, vertinančių rankų darbo drabužius. Moterys dažniausiai pageidauja numegzti ar nunerti sukneles, kostiumėlius, skraistes. Vyrams norisi megztų ar nertų marškinių, megztinių, liemenių.
„Mezgu ir neriu jau kone pusę amžiaus. Per gyvenimą nesu sukūrusi dviejų vienodų drabužių. Kiekvienam parenku tik jam skirtą detalę. Kita vertus, ir man pačiai nebūtų įdomu megzti visiškai vienodų drabužių“, – sako kūrėja.
Mezgimas, nėrimas, o ir drabužių taisymas, po kurio rūbas tampa savotišku meno kūriniu, pasak Irinos, jai ne darbas, bet didžioji aistra.
Mamos pamokos
Irina užaugo Rokiškyje. Abu jos tėvai dirbo ten veikusiame „Lelijos“ gamybinio susivienijimo filiale.
Tai būta puikios siuvyklos, kurioje I. Pečiūrienės mama dirbo siuvimo technologe, atsakinga už pasiūtų drabužių kokybę.
„Šeimoje augome dviese – aš ir brolis. Mama iš to paties audinio siūdavo mums abiem: man siuva suknelę, broliui – kelnes ir švarkelį. Abiem mums pasiūdavo vienodas kepuraites, vilkėjome jos siūtas vienodas liemenes“, – mena I. Pečiūrienė
Pamatę juos taip aprengtus, praeiviai atsigręždavo į vaikus, girdavo jų drabužėlius, pagyrų negailėjo ir mažuosius originaliai rengiančiai mamai.
Irina pasakoja, kad mama ne vien siuvo, bet taip pat ir mezgė, ir siuvinėjo, ir taisydavo drabužius, o pati darbuodamasi viso to mokė ir dukrą.
Iki paskutinio dygsnio
„Mezgimas, siuvinėjimas, o ypač adymas – labai kruopštūs darbai. Bet aš buvau kruopšti vaikystėje, tokia pat esu ir dabar. Mano šūkis: „Kruopštumas ir kokybė – iki paskutinio dygsnio!“ – šypsosi Irina.
Pamačius I. Pečiūrienę turbūt daugeliui būtų sunku patikėti, kad dailiuoju amatu, jos rankose virstančiu kūryba, ji užsiima keturis dešimtmečius.
O pati – jau gerokai ūgtelėjusio, motokroso trasas maišančio jaunuolio močiutė.
Visus nustebina prasitarusi, kiek gi jai metų. O jų ne tiek ir mažai. Jau po kelių dienų į jos gyvenimo kraitę įkris dar vieneri metai.
Irinos gimtadienis – pati ilgiausia metų diena – birželio 22-oji.
Kelias į meistrystę
Iš pradžių siuvinėjimo, mezgimo paslapčių mokyta mamos, bėgant metams Irina tapo profesionalia, diplomuota siuvinėtoja – įgijo meninio siuvinėjimo profesiją.
Kad įstotų jos mokytis, Rokiškyje privačiai mokėsi dailės.
Studijuojant Kaune teko mokytis pačių įvairiausių meno disciplinų, ypač svarbu buvo kompozicijos, spalvų parinkimo, jų derinimo dalykai.
Diplomuota meninio siuvinėjimo specialistė dirbti atvyko į Panevėžyje tuomet veikusią „Tulpės“ suvenyrų gamybos įmonę.
Darbas sekėsi puikiai, tačiau nedaug padirbėjus nebeliko pačios „Tulpės“.
Tuomet Irina perėjo į Respublikos gatvėje veikusią įmonę „Jūsų paslaugoms“. Dar vėliau ėmėsi individualios veiklos, kuria verčiasi iki šiol.
Siūlų kamuoliai virsta suknelėmis
I. Pečiūrienės sukurti vienetiniai drabužiai nėra pigūs.
Kūrėjai džiugu, kad žmonės supranta, kiek triūso, meilės, šilumos į tokį rankų darbą sudėta, kiek daug laiko reikia, kol siūlų kamuoliai tampa suknelėmis, kostiumėliais.
„Kad žmonės tikrai brangina drabužius, sprendžiu ir iš to, kad išpešę siūlą ar kitaip įplėšę, jų nepuola išmesti, o neša man suadyti“, – šypsosi Irina.
Ji pabrėžia: dailusis adymas dažnai nereiškia to, kad skylės nebeliks, o rūbas bus, koks buvęs.
Skylės vietoje gimsta naujas akcentas.
„Dukros megztuko nugaroje buvau aptikusi skylę. Užadžiusi tą skylę, išsiuvinėjau voratinklį, papuošiau jį dailiais karoliukais. Kai dukra juo apsirengia, gatvėje praeiviai sustabdo, klausinėja, kur gavo tokį įdomų, originalų megztinį“, – šypsosi I. Pečiūrienė.
O štai jai nepažįstamas žmogus buvo paprašęs restauruoti lagaminą, buvusį apkantuotą itin gražia juostele.
Juostelės siūlai iširo, tad Irinai teko atkurti jos raštą.
Atrodytų, gali nusipirkti naują lagaminą, bala nematė tos juostelės, bet savininkas paaiškino, kad šis daiktas jam itin brangus ir nenori skirtis.
„Esu atkūrusi žmogui brangų šaliką, kuris, jo nelaimei, buvo patekęs į šuniuko nasrus ir tasai gerokai su šaliku „pažaidė“. Taisiau ir nudilusį, jau visai suirusį kilimėlį prie durų. Kilimėlis buvo nertas vienos moters mamos, ilgainiui nusidėvėjo, o ši panoro jį sutvarkyti. Tai moteriai kilimėlis buvo tapęs relikvija“, – pasakoja Irina.
Nuotaką teko atkalbinėti
Mezgė, nėrė, siuvinėjo I. Pečiūrienė ir krikšto, ir Pirmosios Komunijos, ir vestuvinius, ir įvairiausius kitokius proginius drabužius.
Kūrė ir tebekuria taip pat ir įvairiausius papuošalus.
Kartą vestuvėms besiruošianti būsima nuotaka atėjo užsisakyti itin puošnios juodos megztos suknelės.
„Pritariau, kad juoda megzta suknelė tikri bus puošni, bet įrodinėjau, kad nuotakai tokia spalva netinka. Tuomet abi sutarėm, kad vestuvių dieną ši mergina pasipuoš gražia žalia suknele. Man buvo labai malonu ją kurti“, – pasakoja I. Pečiūrienė.
Ji džiaugiasi, kad dabar tikrai labai didelė pačių įvairiausių siūlų pasiūla. Drabužius kurianti tik iš itin geros kokybės siūlų.
Populiari, klientų nestokojanti mezgėja dažnai vienu metu mezga, neria, siuvinėja kelis gaminius. Kol triūsia prie vieno, ateina minčių, kaip kuo įdomiau kurti kitą.
Kai bemegzdama pavargsta, išeina pasivaikščioti, paima į rankas knygą.
„Vasarą ypač traukia pasivaikščioti, juk taip gražu lauke, tokia puiki gamta. Gėlių žiedai, medžių šakos, net ir pats vėjas įkvepia mane“, – šypsosi auksarankė.
Yra rūbų, kuriuos numegzti ar nunerti jai prisireikia kelių mėnesių, yra ir tokių, kurie sukuriami per savaitę.
Irina pasakoja sykį sulaukusi merginos, kuri tos pačios dienos vakarą turėjo dalyvauti vestuvių pokylyje, deja, pradėjus lyginti suknelę, per karštas lygintuvas joje išdegino skylę.
„Pamenu, žiūri mergina į mane ir klausia, gal galėčiau ką nors sugalvoti, kaip nors užtaisyti tą nelemtą skylę. Kitos suknelės ji nenorėjo“, – pasakoja mezgėja.
Ir ką gi – metė Irina visus suplanuotus darbus, ant pradegintos vietos užsiuvo aplikaciją, dar pasiuvinėjo ir išėjo naujas, originalus drabužis.
Į vestuves mergina išsiruošė patenkinta ir laiminga.
Kai plyšta motokrosininkų kostiumai
Priminus I. Pečiūrienei patarlę, bylojančią, kad neretai batsiuvys pats lieka be batų, pašnekovė patvirtino, kad ir jai toks posakis tinka.
Pačios nusimegztų, nusinertų, išsiuvinėtų suknelių jos spintoje nėra daug – mezgant kitiems sau ir nebelieka laiko.
Kol augo vaikai – sūnus ir dukra, Irina sako jiems megzdavusi daug drabužių, dabar, jau suaugusiems, padovanoja po vieną kitą.
O štai vienintelį anūką Martą sako dažniau aplopanti nei apmezganti.
Anūkas lanko motociklų sportą, tad močiutei tenka pasukti galvą, kaip sulopyti per treniruotes ar varžybas dažnokai plyštančius sportinius kostiumus.
Miegą aukoja mezginiams
Megzti, nerti, siuvinėti reikia ne tik kruopštumo ir vaizduotės.
Šiam pomėgiui neužtenka dienos.
„Būna, sutariame, kada baigsiu megzti ar siuvinėti, o žiūrėk, kaip studentui prieš egzaminą, ėmė ir pritrūko vienos nakties. Tad aukoju miegą, dirbu naktimis, kad darbą padaryčiau laiku“, – šypsosi I. Pečiūrienė.
Jai svarbu, kad drabužis būtų ne tik gražus, kokybiškas, bet ir madingas.
Štai šiemet, anot mezgėjos, madingos suknelės, siekiančios žemiau pusės blauzdų.
Lieknoms siūloma įsigyti įliemenuotą, į apačią platėjančią suknelę. Pilnesnėms geriausiai tiks klasikinis, į apačią neplatėjančios suknelės modelis.
O pačios madingiausios 2026-ųjų spalvos – gelsva, rusva, violetinė levandos spalva.
I. Pečiūrienė priduria, kad tikrai „topinė“ šiųmetė spalva – pilkai žalia, dar kitaip vadinama šalavijų spalva.
„Turiu klientų, kurie pageidauja ne siuvinėtų, o išpieštų drabužių. Tada piešiu audiniams skirtais dažais“, – teigė Irina.
Tokie nenublanksta netgi drabužį išskalbus skalbimo mašina.
Kviečia į mezgėjų pusryčius
I. Pečiūrienė ne tik pati mezga, neria, siuvinėja, bet ir šioms veikloms buria Panevėžio, o ir kitų Lietuvos vietų mezgėjas.
Kiekvieną mėnesį joms organizuoja susitikimus – Mezgėjų vėlyvuosius pusryčius.
Į tokius susitikimus susirinkusios auksarankės atsiveža parodyti pačių naujausių mezginių, dalijasi idėjomis, sumanymais, patirtimi. Ir nors šie susibėgimai pavadinti pusryčiais, valgis toli gražu nėra svarbi jų dalis. Svarbiausia – pabendrauti ir pasidalyti idėjomis.
Irina skaičiuoja iš viso subūrusi 105 mezgėjas ir vieną mezgantį vyriškį.
O sulaukus tikros vasaros, mezgėjos jau planuoja bendrą išvyką į pajūrį.
I. Pečiūrienė yra rengusi ir edukacijas miesto mokyklose.
Jos talkinami mokinukai gamino atvirukus, Kalėdų žaisliukus, dirbtines gėles.
Dabar kūrybingoji Irina svarsto surengti dailiojo adymo edukaciją, per kurią pamokytų, kaip drabužio skylę paversti meno kūriniu.
I. Pečiūrienė įsitikinusi: drabužio vertė matuojama ne kaina, o istorijomis, kurios jį lydi.
Todėl į jos rankas ir šiandien keliauja ne tik megztiniai, suknelės ar šalikai, bet ir šeimų prisiminimai.
O kol atsiras žmonių, norinčių juos išsaugoti, tol reikės ir tokių auksarankių, gebančių vienu dygsniu sujungti praeitį su dabartimi.
