Ilgai vyravusi nuomonė, esą išsivysčiusių šalių gyventojai linkę slopinti savo emocijas, keičiasi. Matthew Sweetas įrodinėja, kad kuo turtingesnė visuomenė, tuo dažniau braukia ašaras.
Tapęs tėvu Charlesas Darwinas ėmė rašyti dienoraštį apie savo vaikų emocinę raidą. Šie užrašai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Mokslininkas žymėjosi informaciją apie orą, vidurių pūtimą ir čiaudulį, stiklainyje ant pianino laikomų sliekų elgseną. Atžalos buvo pernelyg viliojantis atradimų šaltinis, kad jis tai ignoruotų.
Pirmasis gimė Willie. Tėvas kutendavo jam padus popieriaus atplaiša ir stebėdavo, kada kūdikis ims juoktis. Po 14 mėnesių į pasaulį atėjo Annie. Ch. Darwinas aprašė, kaip mergaitė reagavo pirmąsyk pamačiusi savo atspindį poliruotame jo kišeninio veidrodžio dangtelyje, kaip nustėro vafliniam sausainėliui prilipus prie delno. Tačiau labiausiai jį domino verksmas. Ch. Darwinas atidžiai užsirašydavo šiuos protrūkius, pasižymėdavo, kada akys sausos, o kada pilnos ašarų, ir padarė išvadą, kad nors verkti imame vos išvydę pasaulį, ašaroti išmokstame tik gerokai vėliau. „Pirmąkart šį faktą užfiksavau, kai netyčia švarko rankogaliu brūkštelėjau 77 dienų kūdikiui per atmerktą akį, – rašė jis. – Ši ėmė ašaroti. Nors vaikas garsiai rėkė, kita jo akis išliko sausa ar vos sudrėkusi.“ Mokslininkas nutarė, kad verkti reikia išmokti.
Daugumą šių duomenų Ch. Darwinas sukaupė XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai jo vaikai dar buvo maži. Tai – ramiausias tyrinėtojo gyvenimo dešimtmetis. Kelionė laivu „Beagle“ jau grimzdo praeitin. Jis buvo įsikūręs su žmona Emma ištaigingoje viloje Kento užmiestyje. Skaitytojai graibstė jo atsiminimus apie keliones į Pietų Ameriką, kuriuose autorius smulkiai aprašė Galapaguose skanautus didžiųjų vėžlių kepsnius, iškastą didžiulio tinginio fosiliją ir mintis sutikus kitų kultūrų žmonių. Ant rašomojo stalo gulėjo knygos „Apie rūšių kilmę“ užrašai. Šis 1859 m. išleistas veikalas sprogo lyg kultūrinis Krakatau. Jo padarinius jaučiame ir šiandien, prabėgus daugiau nei 150 metų. Leidinys toks reikšmingas, kad neretai užgožia kitus Ch. Darwino darbus. Ko gero, mažiausiai dėmesio sulaukė jo knyga, kuriai medžiagą mokslininkas surinko gyvendamas savo namuose Kente. Vis dėlto ji irgi padarė didelę įtaką ateičiai, tik gal kiek subtilesniu būdu.
Knygoje „Žmonių ir gyvūnų emocijų išraiška“ (angl. „The Expression of the Emotions in Man and Animals“, 1872 m.) lyginami tiriamieji, su kuriais Ch. Darwinas leido laiką namuose, subjektai, kuriuos jis matė keliaudamas, ir šimtai individų, kurių jis niekada neregėjo. Pasitelkęs karalienės Viktorijos laikams nebūdingą bendruomeninio duomenų rinkimo metodą, jis išsiuntė šimtus laiškų ir klausimynų respondentams visame pasaulyje. Meldė brazilų biologo papasakoti, ar Pietų Amerikos beždžionės suraukia akis rėkdamos iš sielvarto ar skausmo. Misionierių bei gydytojų prašė aprašyti, kaip verkia Australijos čiabuviai. Saravako Karalystės radža Jamesas Brooke’as pateikė duomenų apie Borneo saloje gyvenančių dajakų emocinį intelektą. Abisinijos princo Alamayu Simeono globėjas Tristramas Speedy vedė nuotolinę paskaitą apie emocijas rytinėje Afrikos dalyje.
Remdamasis šiais duomenimis Ch. Darwinas padarė kelias įtakingas išvadas. Jo nuomone, emocijos neatsiejamos nuo jų išraiškos. Liūdesys nesukelia ašarų. Greičiau ašaros informuoja, kad mums liūdna. Šiais neuromokslų laikais, kai esame linkę manyti, jog visi žmogiški procesai prasideda nuo kibirkšties smegenyse, toks teiginys gali pasirodyti keistas, bet mokslininkai jo nenurašo. Pavyzdžiui, 2007 m. Japonijoje tiriamieji buvo apšlakstyti dirbtinėmis ašaromis. Kaip tikėtųsi Ch. Darwinas, daugelį jų užplūdo liūdesys.
Tačiau geriausiai laiko išbandymus atlaikė brito idėja apie kultūrą. Vienas Naujosios Zelandijos korespondentas mokslininkui papasakojo apie maorių vadą, kuris „pravirko lyg vaikas, kai jūreiviai sugadino jo mėgstamiausią apsiaustą apibarstę jį miltais“. Panašią elgseną pačiam Ch. Darwinui teko stebėti nuo „Beagle“ denio: vienas sielvartaujantis Ugnies Žemės čiabuvis „pakaitomis isteriškai raudojo ir čia pat nuoširdžiai juokėsi iš linksmų dalykų“. Mokslininkas iškėlė mintį, kad civilizacija atneša emocinį santūrumą, o už jos ribų gyvenantys žmonės linkę elgtis spontaniškai. „Laukiniai rauda dėl menkiausių priežasčių, – padarė išvadą jis. – Anglai verkia rečiau: tik jausdami itin didelį sielvartą.“
Šiandien šis pastebėjimas skamba absurdiškai. Tačiau Ch. Darwinas taip rašė ne dėl neišmanymo. Itin didelis sielvartas jam nebuvo svetimas. 1851-aisiais tuberkuliozė pasiglemžė jo mylimos dukros Annie, kuriai tebuvo dešimt, gyvybę. („Namuose nebeliko džiaugsmo ir paguodos senatvėje“, – rašė tėvas.) O kaipgi „laukiniai“? Šis terminas dabar laikomas nekorektišku, bet už jo slypinti prielaida, kad turtingųjų Vakarų šalių gyventojai verkia rečiau nei besivystančių valstybių piliečiai, išliko iki pat šio dešimtmečio pradžios.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „IQ Life“ gegužės–birželio numeryje
