Antrus metus surengtas Nacionalinis švietimo lyderystės forumas iš gražios iniciatyvos virsta tradicija. Tai rodo ir didelis dalyvių entuziazmas, ir forume pasidalytos patirtys bei asmeninės istorijos. Akivaizdu – pokyčiai vyksta, tik apie juos reikia kalbėti.
Kovo 6 ir 7 d. Vilniuje jau antrus metus vykęs renginys subūrė mokytojus ir mokinius, dėstytojus ir studentus, savivaldybių švietimo skyrių darbuotojus, mokslininkus, tėvus – apie 750 aktyvių švietimo bendruomenės narių. Šių metų moto – „Lietuvos kryptis → sėkmingas mokymasis“. Viena forumo organizatorių VšĮ Mokyklų tobulinimo centro vadovė Eglė Pranckūnienė prisiminė šio renginio atsiradimo motyvus. Jos pastebėjimu, Lietuvoje per mažai kalbama apie švietimo džiaugsmus ir rūpesčius bei nepakanka progų susiburti visiems švietimo bendruomenės nariams.
„Šis forumas yra vieta, kur žmonės renkasi pasikalbėti, dalytis, mokytis vieni iš kitų ir spręsti mums visiems svarbių problemų. Tikimės, kad ši iniciatyva ilgainiui taps tradicija ir į forumą kasmet susirinks ne tik švietimo sistemos nariai, bet ir visi tie, kuriems ši tema labai rūpi. Mes taip pat tikimės, kad tai, kas čia kuriasi, bus nauja, pažangios švietimo praktikos bendruomenė – ne vienkartinis renginys, o nuolatinis judėjimas“, – kalbėjo E. Pranckūnienė.
Ji taip pat vylėsi, kad ir pasibaigus Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo aprūpinimo centro vykdomam projektui „Lyderių laikas 2“, kurio vadovė Rasa Šnipienė, forumo idėja gyvuos. Lyderystės projekto idėjos Lietuvoje iniciatoriai yra ŠMM Strateginio planavimo ir analizės skyriaus darbuotojai: Ričardas Ališauskas ir dr. Rita Dukynaitė. Projektas „Lyderių laikas 2“ skirtas visos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų direktoriams ir pavaduotojams, metodinių grupių pirmininkams, aktyviems mokytojams, socialiniams pedagogams, bibliotekininkams, švietimo skyrių specialistams, pedagogus rengiančių aukštųjų mokyklų dėstytojams ir visiems jauniems žmonėms, ketinantiems dirbti švietimo sistemoje. Šio projekto pagrindinis tikslas – sukurti Lietuvos paramos švietimo lyderiams infrastruktūrą, kuri užtikrintų pažangių idėjų švietimo sistemoje įgyvendinimą.
Antrą kartą įvykęs Nacionalinis švietimo lyderystės forumas paskatino prisiminti pirmųjų metų patirtį ir gautus įspūdžius. O jie – ne tik užsimezgusios naujos draugystės ir bendradarbiavimo galimybės, sustiprėjęs švietimo bendruomenės pasitikėjimas savimi, bet ir toliau plintanti idėja burtis ir gerinti švietimo kokybę. Po praėjusių metų Nacionalinio forumo mažesnių renginių įvyko įvairiuose regionuose: Kėdainiuose, Ukmergėje, Biržuose, Panevėžio rajone, Klaipėdoje.
Pirmoji forumo diena paskirta gerosios praktikos istorijoms pasakoti ir aptarti. Į grupeles po 6–8 žmones pasiskirstę dalyviai išgirdo po vieną įkvepiančią istoriją apie pasiteisinusius pedagoginės praktikos būdus. Projekto „Lyderių laikas 2“ partnerio Mokyklų tobulinimo centro direktorė pabrėžė, kad toks metodas pasiteisino su kaupu: dalyviai susidomėję klausėsi, vėliau įsitraukė į diskusijas ir lygino su savo patirtimis. Kiekvienas stengėsi pasiimti tai, ką galėtų pritaikyti ir savo veikloje.
Antrąją dieną savo iniciatyvas naujiems sprendimams ir projektams kurti siūlė visi renginio dalyviai, išryškintos sėkmingos patirtys. Taip pat aptartos strateginės švietimo kryptys: profesionalios ir motyvuotos pedagogų bendruomenės rengimas, veiksmingas švietimo organizacijos valdymas ir lyderystė, mokymosi prieinamumo ir lygių galimybių užtikrinimas bei sąlygų mokytis visą gyvenimą suteikimas.
Patirčių dalybos
Autentiškų istorijų pasakojimas ir dalijimasis patirtimi jau seniai žinomas kaip vienas įtikinamiausių ir labiausiai įsimenančių informacijos perdavimo būdų. Visų pirma todėl, kad asmeniškos istorijos perteikia ne tik faktus, bet ir realius išgyvenimus bei emocijas. Šio metodo veiksmingumu nesuabejojo ir šiųmečio Nacionalinio švietimo lyderystės forumo organizatoriai.
Tačiau geriau neatpasakoti, o sužinoti iš pirmų lūpų: pakalbinome tris istorijų pasakotojas, kurių atsakymai padės geriau suprasti šiųmečio forumo esmę ir nuotaiką.
Natalija Kaunickienė
Šiaulių Salduvės progimnazijos direktorė
Kada pradėjote dirbti Salduvės progimnazijoje? Kokios pagrindinės jūsų profesinio kelio pasirinkimo priežastys?
– Nuo 1994 m. dirbau Šiaulių Didždvario gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja, o nuo 2007 m. pradėjau vadovauti Šiaulių Salduvės progimnazijai. Man patinka telkti žmones, įkvėpti juos bendriems tikslams, veikti drauge ir džiaugtis rezultatais. Galiu padėti mokytojams, kad jie padėtų vaikams. Gera jaustis darant tai, kas reikalinga kitiems. Myliu vaikus, noriu, kad jiems būtų gera mokykloje, kad jie siektų ieškoti, pažinti, tobulėti.
Papasakokite savo istoriją, kurią pristatėte Nacionaliniame švietimo lyderystės forume.
– Savo progimnazijoje daug dėmesio skiriame asmeninei kiekvieno mokinio pažangai. Jau penkerius metus kuriame ir taikome priemones, kurios ne tik padeda gerinti mokinių mokymąsi, bet ir turi daug įtakos visos organizacijos kultūrai. 2011–2012 m. dirbdami komandoje mokytojai drauge su mokyklos vadovais parengė kiekvieno mokinio pažangą skatinančią sistemą, kurią pavadinome VIP – vaiko individuali pažanga. Ją sudaro trys dalys: mokymasis, neformalus ugdymas, socialiniai įgūdžiai. Kartą per mėnesį klasės valandėlės metu mokinys apmąsto praėjusio mėnesio veiklas, įsivertina, kaip jam sekėsi, rašo glaustą refleksiją. Klasės vadovas apžvelgia auklėtinių įsivertinimą, pagal poreikius individualiai kalbasi. Kartą per pusmetį susirenka visi klasę mokantys mokytojai aptarti kiekvieno mokinio situacijos, kaip jam sekasi, kokios pagalbos reikia. Klasės vadovui vedant diskusiją, mokytojai dalijasi patirtimi, pagalbos mokiniui specialistai konsultuoja. Priimami sprendimai padeda šalinti mokymosi kliūtis bendradarbiaujant mokiniui, tėvams, pedagogams. Dalijamasi įsipareigojimais ir atsakomybe.
Kokie buvo jūsų motyvai, kurie paskatino jus šiems pokyčiams?
– Per keletą metų buvome sukaupę patirties organizuojant kolegų tarpusavio bendradarbiavimą ir teikdami individualią pagalbą mokiniams. Vertindami šias veiklas pastebėjome labai gerų pokyčių: sumažėjo lankomumo, pažangumo, drausmės problemos. Dalyvavimas projekte „Lyderių laikas 2“ paskatino diskutuoti apie įvairius lyderystės aspektus – vadovų, mokytojų, mokinių. Išsikėlėme įsipareigojimų ir atsakomybės už savo veiklas klausimus, ieškojome atsakymų, kaip suderinti visų ugdyme dalyvaujančių subjektų veiklas, siekiant gerinti mokinių mokymąsi. Taip buvo prieita iki VIP sistemos.
Kokio grįžtamojo ryšio sulaukėte?
– Nacionaliniame švietimo lyderystės forume buvo labai malonu išgirsti teigiamą istorijos įvertinimą, įdomių klausimų. Klausytojai išreiškė susidomėjimą, užmezgėme ryšius bendradarbiauti. Supratau, kad mokinių įsivertinimas ir su tuo susijusi tolimesnė veikla, pedagogų bendradarbiavimas siekiant šalinti mokymosi kliūtis, sprendžiant konkrečios klasės ir mokinio problemas, yra aktualios sritys daugelyje mokyklų, tai rūpi ir kitoms švietimo grandims. Grįžtamasis ryšys sustiprino pasitikėjimą, paskatino mąstyti apie platesnę sklaidą ir bendradarbiavimą.
Ką galėtumėte įvardyti kaip sėkmingą mokymąsi?
– Sėkmingu mokymusi vadinčiau tokias veiklas, kai išsikeliant tikslą ir žinant, ko nori, atrandama daugiau, nei tikėtasi, padaromi svarbūs pačiam asmeniui (o gal ir kitiems) atradimai, kai mokomasi noriai ir pasidžiaugiama tuo, kas tapo asmeniniu žinojimu. Manau, kad svarbus ne tik mokinių, bet ir kiekvieno mokytojo asmeninis profesinis tobulėjimas, susietas su kasdienine, konkrečioje klasėje vykdoma veikla. Mokymasis turi peržengti pamokos, klasės ir mokyklos slenkstį, orientuotis į veiklas, susijusias su gyvenimu, aplinka, skatinti kūrybiškumą, iniciatyvumą, bendradarbiavimą. Mokyklos vadovai turėtų skatinti mokyklos bendruomenės narių lyderystę.
Natalija Kaunickienė
Šiaulių Salduvės progimnazijos direktorė
Kada pradėjote dirbti Salduvės progimnazijoje? Kokios pagrindinės jūsų profesinio kelio pasirinkimo priežastys?
– Nuo 1994 m. dirbau Šiaulių Didždvario gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja, o nuo 2007 m. pradėjau vadovauti Šiaulių Salduvės progimnazijai. Man patinka telkti žmones, įkvėpti juos bendriems tikslams, veikti drauge ir džiaugtis rezultatais. Galiu padėti mokytojams, kad jie padėtų vaikams. Gera jaustis darant tai, kas reikalinga kitiems. Myliu vaikus, noriu, kad jiems būtų gera mokykloje, kad jie siektų ieškoti, pažinti, tobulėti.
Papasakokite savo istoriją, kurią pristatėte Nacionaliniame švietimo lyderystės forume.
– Savo progimnazijoje daug dėmesio skiriame asmeninei kiekvieno mokinio pažangai. Jau penkerius metus kuriame ir taikome priemones, kurios ne tik padeda gerinti mokinių mokymąsi, bet ir turi daug įtakos visos organizacijos kultūrai. 2011–2012 m. dirbdami komandoje mokytojai drauge su mokyklos vadovais parengė kiekvieno mokinio pažangą skatinančią sistemą, kurią pavadinome VIP – vaiko individuali pažanga. Ją sudaro trys dalys: mokymasis, neformalus ugdymas, socialiniai įgūdžiai. Kartą per mėnesį klasės valandėlės metu mokinys apmąsto praėjusio mėnesio veiklas, įsivertina, kaip jam sekėsi, rašo glaustą refleksiją. Klasės vadovas apžvelgia auklėtinių įsivertinimą, pagal poreikius individualiai kalbasi. Kartą per pusmetį susirenka visi klasę mokantys mokytojai aptarti kiekvieno mokinio situacijos, kaip jam sekasi, kokios pagalbos reikia. Klasės vadovui vedant diskusiją, mokytojai dalijasi patirtimi, pagalbos mokiniui specialistai konsultuoja. Priimami sprendimai padeda šalinti mokymosi kliūtis bendradarbiaujant mokiniui, tėvams, pedagogams. Dalijamasi įsipareigojimais ir atsakomybe.
Kokie buvo jūsų motyvai, kurie paskatino jus šiems pokyčiams?
– Per keletą metų buvome sukaupę patirties organizuojant kolegų tarpusavio bendradarbiavimą ir teikdami individualią pagalbą mokiniams. Vertindami šias veiklas pastebėjome labai gerų pokyčių: sumažėjo lankomumo, pažangumo, drausmės problemos. Dalyvavimas projekte „Lyderių laikas 2“ paskatino diskutuoti apie įvairius lyderystės aspektus – vadovų, mokytojų, mokinių. Išsikėlėme įsipareigojimų ir atsakomybės už savo veiklas klausimus, ieškojome atsakymų, kaip suderinti visų ugdyme dalyvaujančių subjektų veiklas, siekiant gerinti mokinių mokymąsi. Taip buvo prieita iki VIP sistemos.
Kokio grįžtamojo ryšio sulaukėte?
– Nacionaliniame švietimo lyderystės forume buvo labai malonu išgirsti teigiamą istorijos įvertinimą, įdomių klausimų. Klausytojai išreiškė susidomėjimą, užmezgėme ryšius bendradarbiauti. Supratau, kad mokinių įsivertinimas ir su tuo susijusi tolimesnė veikla, pedagogų bendradarbiavimas siekiant šalinti mokymosi kliūtis, sprendžiant konkrečios klasės ir mokinio problemas, yra aktualios sritys daugelyje mokyklų, tai rūpi ir kitoms švietimo grandims. Grįžtamasis ryšys sustiprino pasitikėjimą, paskatino mąstyti apie platesnę sklaidą ir bendradarbiavimą.
Ką galėtumėte įvardyti kaip sėkmingą mokymąsi?
– Sėkmingu mokymusi vadinčiau tokias veiklas, kai išsikeliant tikslą ir žinant, ko nori, atrandama daugiau, nei tikėtasi, padaromi svarbūs pačiam asmeniui (o gal ir kitiems) atradimai, kai mokomasi noriai ir pasidžiaugiama tuo, kas tapo asmeniniu žinojimu. Manau, kad svarbus ne tik mokinių, bet ir kiekvieno mokytojo asmeninis profesinis tobulėjimas, susietas su kasdienine, konkrečioje klasėje vykdoma veikla. Mokymasis turi peržengti pamokos, klasės ir mokyklos slenkstį, orientuotis į veiklas, susijusias su gyvenimu, aplinka, skatinti kūrybiškumą, iniciatyvumą, bendradarbiavimą. Mokyklos vadovai turėtų skatinti mokyklos bendruomenės narių lyderystę.
Edita Miglinienė
Vilkaviškio rajono Gražiškių gimnazijos mokytoja
Kada pradėjote dirbti Gražiškių gimnazijoje? Kokios pagrindinės jūsų profesinio kelio pasirinkimo priežastys?
– Vilkaviškio rajono Gražiškių gimnazijoje pradėjau dirbti prieš šešerius metus. Esu mokytoja netyčiukė, į mokyklą patekusi atsitiktinai ir atradusi save ten, kur mažiausiai tikėjausi. Taigi sąmoningai savo kelio nepasirinkau. Tačiau gal jis pasirinko mane? Niekada negalvojau, kad galėčiau dirbti mokykloje, tačiau, kai buvau 21 metų, man teko pavaduoti Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos anglų kalbos mokytoją. Tuometis direktorius stebėjo mano vedamą pamoką ir po jos per aptarimą labai ramiai ištarė: „Vaikeli, turi įgimtą talentą mokyti. Tavo vieta mokykloje. Gal dabar tau atrodau kvailas ir senas, bet pamatysi, atsiminsi mano žodžius. Tikru mokytoju ne tampama, juo gimstama.“ Iš tiesų, man tada atrodė, kad direktorius kalba nesąmones. Bet štai, šiandien aš cituoju jo žodžius.
Kokius pokyčius inicijavote savo mokykloje ir kokie buvo iki jų atvedę motyvai?
– Kalbėdama apie inicijuotas veiklas ir dėl jų vykstančius pokyčius mokinių ir jų tėvų, gimnazijos bendruomenės, mano pačios gyvenime, vieno motyvo išskirti negalėčiau. Kolegos dažnai sako, kad tai vis tas jaunatviškas maksimalizmas. Bet manau, kad tų impulsų, kurie privertė gimnazijoje įsijungti įvairių veiklų mechanizmą, buvo labai daug. Kiekvienam mokytojui labai svarbus administracijos palaikymas, paskatinimas, kai reikia – konstruktyvus pastabų išsakymas. Be to, reikalingas teigiamas mokinių ir jų tėvų požiūris, nors vertėtų pabrėžti, kad jis atsiranda tik tada, kai galima apčiuopti konkrečius rezultatus. O, žinia, to padaryti iš karto nepavyksta – praeina bent keleri metai.
Dar vienas motyvas – kaimo vaikai, kurių socialinė padėtis ir aplinka labai skiriasi nuo mieste gyvenančių. Dažnai girdžiu: „Ką tu veiki tam kaime? Mieste pasiektum daug daugiau.“ Galbūt, bet ne pasiekimai yra pagrindinis sėkmingo darbo rodiklis. Šitiems vaikams, su kuriais dirbu, labai reikia įkvepiančių pokalbių ir pozityvios aplinkos, kurioje jie būtų vertinami ne pagal tai, kas jų tėvai ar iš kokio jie socialinio sluoksnio. Turi būti atsižvelgiama į jų asmenybes, mąstymą, norą ir ryžtą tobulėti.
Kokio grįžtamojo ryšio sulaukėte?
– Grįžtamasis ryšys nebuvo ir nėra vien pozityvus. Man kai kurios reakcijos aiškios, kai kurios nelabai, tačiau vaikams, kurie grįžta po konkursų, projektų ar stovyklų į savo kaimo gimnaziją pilni pasididžiavimo savimi, savo gimnazija ir mokytojais, priešiškas nusiteikimas yra kaip ledinis dušas, paralyžiuojantis norą veikti, stengtis ir garsinti savo kraštą bei gimnaziją. Dėl to labai gaila. Tenka su mokiniais, jų tėvais ir mokyklos direktore daug šia tema kalbėtis. Kaimo vietovėje į pokyčius žiūrima labai įtariai, dažnai neigiamai. Nusistovėjusių normų, papročių ir nuostatų geriau nejudinti, o jei jau to imiesi – būk pasirengęs viskam. O mes ir esame pasirengę.
Kokius švietimo sistemos pokyčius norėtumėte matyti Lietuvoje ar pati juos inicijuoti?
– Pirmiausia manau, kad švietimo pokyčiai turi prasidėti kiekvieno mokytojo širdyje ir galvoje, o ne aukščiausių valdžios atstovų kompiuteriuose. Joks oficialus raštas, įsakymas ar nutarimas neprivers mokytojo ar mokinio veikti kitaip, nei jie patys jaučia ir mąsto. Taip pat jokia švietimo reforma neįmanoma be sąmoningų tėvų. Jie yra toks pat didelis ir labai svarbus švietimo sistemos mechanizmo sraigtas. Man norėtųsi būtent nuo jų viską ir pradėti. Į mokyklą ateinantys mokiniai atsineša vertybes, nuostatas, nusiteikimą, kurie kaip veidrodis atspindi situaciją šeimoje. Apie kokius švietimo pokyčius galime kalbėti, jei tėvai vaikams neskiepija pagarbos mokyklai ir mokytojui, jei į pokalbį ateina ne konstruktyviai spręsti susidariusių ne visuomet malonių situacijų, o nepagrįstai kaltinti. Mokytojas iš esmės nebėra autoritetas, o tam, kad juo taptų, turi ilgus metus įrodinėti, koks svarbus ir šventas yra šitas darbas. Be galo džiaugiuosi, kad stojant į pedagogines specialybes privaloma atlikti motyvacinį testą. Jei tik mūsų švietimo įstaigose atsirastų tokių jaunų, motyvuotų entuziastų, kuriuos teko matyti šiųmečiame Nacionaliniame švietimo lyderystės forume! Degančios akys, per kraštus besiveržianti energija, neblėstanti šypsena – tokie mokytojai kalnus nuverstų.
Straipsnis „Pozityvių istorijų galia“ finansuojamas projekto „Lyderių laikas 2“ lėšomis.
Daugiau apie projektą ir Nacionalinius švietimo lyderystės forumus galite sužinoti www.lyderiulaikas.smm.lt.
