Visuomenės domėjimasis po miestu esančiais požemiais pasiekė kulminaciją – į redakciją kasdien užsuka panevėžiečiai, tvirtinantys, kad žino apie senųjų tunelių egzistavimą, nešantys daiktus, rastus paslaptinguose požemiuose. “Sekundė” sulaukia labai prieštaringų nuomonių – vieni tvirtina, kad požeminiai keliai, iš kalėjimo vedantys į senąsias miesto kapines, – caro laikų palikimas, kiti tokius teiginius vadina romantikos ieškotojų svaičiojimais ir sako, jog požemiai – ne tokie paslaptingi, nes statyti per Antrąjį pasaulinį karą. Beje, istorikai teigia, kad miesto istorijos palikimo tyrinėjimams kelią užkerta tai, jog nei Panevėžio senamiestis, nei kultūrinės vertybės neįtrauktos į išliekamąją vertę turinčių objektų sąrašus.
Valdžia nežinojo
“Sekundė” pabandė išsiaiškinti, ką apie tunelių egzistavimą žinojo senieji miesto valdžios atstovai bei dvasininkai. Korespondentė surado dabar Vilniuje gyvenantį ilgametį Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininką Bronių Kačkų. Į Panevėžį B.Kačkus atvyko 1953-iaisiais ir čia praleido 34-erius metus. 25-erius iš jų buvo Vykdomojo komiteto pirmininku. “Apie po žeme esančius tunelius nieko nežinau. Statant kultūros rūmus kai kuriose vietose lyg ir buvo šis tas panašaus į požemius, tačiau tai – tik menkos liekanos”,- pasakojo B.Kačkus. Jis linkęs manyti, jog tokių tunelių, apie kuriuos dabar intensyviai diskutuoja panevėžiečiai, nėra. Pasak buvusio miesto vykdomojo komiteto pirmininko, tuo metu, kai jis vadovavo Panevėžiui, miestas buvo perkastas skersai ir išilgai, nes vyko statybos, buvo tiesiami požeminiai elektros, vandentiekio, komunikacijų tinklai. “Nieko panašaus į senovinius požeminius kelius aptikti neteko”,- sakė B.Kačkus. Pasak pono Broniaus, tunelių nebuvo nei tuomečiuose civilinės saugos žemėlapiuose, kur pažymėtos visos požeminės slėptuvės.
Dvasininkas apie tunelius žino iš pasakojimų
Panevėžietis Algirdas Mickevičius teigė žinąs apie požeminius kelius, jungusius Švč. Trejybės bažnyčią su įgulos namais bei vienuolynu. Įgulos namai statyti dar carinės Rusijos valdymo laikotarpiu ir buvo skirti kariškiams. Vėliau jais naudojosi Lietuvos kariuomenė. Manoma, kad Įgulos namus su bažnyčia ir vienuolynu jungė požeminiai tuneliai. Per 2-ąjį pasaulinį karą Įgulos namai buvo subombarduoti. A.Mickevičius pamena, kad toje vietoje, kur buvo vienuolyno sodas, jam – tada dar šešiamečiui, teko matyti duobę, kuri buvo tarsi anga į požemį. “Girdėjau, kad esama tunelių, jungiančių Švč.Trejybės bažnyčią su katedra”,- kalbėjo A.Mickevičius.
Panevėžio vyskupijos kurijos generalvikaras Robertas Pukenis teigė, jog apie tokį požeminį kelią girdintis pirmą kartą. “O kad buvo tunelis jungęs Švč.Trejybės bažnyčią su vienuolynu, žinau iš senų žmonių pasakojimų”,- sakė R.Pukenis. Generalvikaras pabrėžė, jog jokių rašytinių šaltinių, patvirtinančių tokių tunelių egzistavimą, jam nepavyko aptikti. Tačiau Švč. Trejybės bažnyčios rūsyje įrengiant šarvojimo sales angų į požemius neaptikome”,- pasakojo dvasininkas.
Požemių karalystė siekia kapines
Nors daug kas gan skeptiškai reagavo į panevėžiečio pono Raimundo išsakytą mintį, kad požeminis kelias jungia moterų kalėjimą su senosiomis miesto kapinėmis, atsirado žmonių, tvirtinančių, jog tunelis tikrai prasideda kalėjime ir eina po upe.
1973-iaisiais panevėžietis Stasys Serdikevičius dalyvavo rekonstruojant moterų kalėjimo pastatą. Vyriškis dirbo suvirintoju. “Žinote, kaip ten moterys pasiilgusios vyriškos meilės. Su viena jų nulindome į rūsį – toliau nuo žmonių akių. Rūsio grindyse pastebėjau dangtį ir pakėliau jį. Pamačiau geležines kopėčias, vedančias žemyn. Sulipome. Viduje – tamsu. Šviesa sklido tik pro atkeltą rūsio dangtį. Patalpa didžiulė, tuščia, stovėjo tik senas medinis stalas. Manau, kad būtent šioje vietoje ir prasideda požeminis kelias”,- įsitikinęs ponas Stasys.
Dabar Vaivaduose gyvenantis Saulius Sereika nenustebo, kad tunelis gali būti iškastas ir po upe. Jis su draugais angą į požemį aptiko 1977-aisiais ties Panevėžio statybos trestu. Pasak S.Sereikos, viena požemio atšaka ėjo tuometės elektrotechnikos gamyklos link, kita vedė į moterų kalėjimą, bet kelias jau buvo užverstas. “Mes pasukome upės link, tunelyje atsirado vandens. Ėjome tolyn, tačiau kai vandens pasidarė iki kaklo ir pradėjo gesti deglai, grįžome atgal”,- pasakojo vyriškis.
Angą į slaptuosius požemius
A.Mickevičius su draugais aptiko senosiose miesto kapinėse. “Prie įėjimo į kapines, nuo bažnyčios pusės, buvo šiukšlėmis užversta duobė. Nukapstę šiukšles, radome angą – raudonų plytų arką. Tačiau ten tuneliai jau buvo užversti ir sugriauti, tad negaliu pasakyti, kur tas kelias vedė”,- pasakojo ponas Algirdas.
Kad įrodytų, jog požemiai statyti dar carinės Rusijos viešpatavimo Lietuvoje laikais, ponas Darius J. atsiuntė dokumento, rasto požemiuose, nuotrauką. Tai – 1917-aisiais datuotas rusų armijos kareivio leidimo atostogauti lapas. Panevėžietis tvirtina šį dokumentą radęs požemiuose.
Požeminis planšetas Nr.66-D-16
Tarp bandančiųjų įminti po miestu esančių požemių paslaptis – “Panevėžio gatvių” darbų vykdytojas Eimutis Balčikonis. “Caro laikų požemiai – mitas”,- tvirtina panevėžietis. Ir tuoj pat pateikia jo žodžius turinčius įrodyti brėžinius. Pasak E.Balčikonio, geodeziniuose miesto planuose yra pažymėtos požeminės slėptuvės. “Požeminiame planšete Nr.66-D-16 aiškiai parodyta, kad prie Bendruomenių rūmų, po žeme, yra slėptuvė. Ji prasideda ten, kur dabar fontanas”,- aiškino darbų vykdytojas ir geodeziniame plane parodė vietą, kur yra slėptuvė. Pasak pono Eimučio, įėjimai į slėptuvę vis būdavo užmūrijami, kad ten nelandžiotų vaikai ar valkatos. “Nueikite į miesto Savivaldybę, pas geodezininkus ir atrasite atsakymus į visus klausimus. Panašiais geodeziniais planais naudojasi ne tik “Panevėžio gatvių” specialistai, bet ir kitos tarnybos”,- sakė E.Balčikonis.
Planuose nieko nėra
Panevėžio savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Taurienė apie požeminį planšetą Nr.66-D-16 jau žinojo. “Buvo į skyrių užėjęs vyriškis, kuris domėjosi būtent šiuo planšetu. Tačiau nemanau, kad jis ten atrado reikalingą informaciją. Geodeziniame plane jokių duomenų apie požemius nėra. Nubraižytos tik požeminės komunikacijos”,- sakė S.Taurienė.
Vyriausioji specialistė teigė, kad pagal geodezinius planus atsekti požemių istoriją – neįmanoma. “Pamenu, kad senuosiuose planuose buvo braižyta kažkas panašaus į jūsų minimus tunelius, tačiau šie dokumentai jau sunaikinti”,- tvirtino S.Taurienė.
Tyrinėjimams negauna pinigų
Kraštotyros muziejaus istorijos skyriaus vedėja Alfreda Petrulienė linkusi manyti, jog panevėžiečių didžiulį susidomėjimą sukėlę požemiai gali būti tokio pat amžiaus, kaip ir šalia jų esantys pastatai. “Aš nieko naujo prie to, kas jau pasakyta, nepridėsiu. Manau, kad tuneliai bendraamžiai pastatų, šalia kurių jie aptikti”,- teigė A.Petrulienė. Anot istorijos skyriaus vedėjos, informacijos apie senuosius požemius nėra, nes jie netyrinėti. “Panevėžiečiai, besipiktinantys, kad muziejininkai nieko neveikia, neteisūs. Mes mielai imtumėmės miesto senųjų požemių ir kito istorinio paveldo tyrinėjimų, tačiau negauname tam reikalingo finansavimo”,- sakė A.Petrulienė.
Nors Kraštotyros muziejaus specialistai yra parengę ne vieną projektą, kuris padėtų išspręsti šias problemas, tačiau projektai finansuotojų dėmesio nesulaukia dėl labai svarbios priežasties – Panevėžio senamiestis ir kultūrinis paveldas neįtraukti į saugotinų vertybių sąrašus. “Tuo turėtų rūpintis paminklosaugos tarnyba, tačiau iki šiol šioje srityje jokių teigiamų poslinkių dar nematyti”,- apgailestavo muziejaus istorijos skyriaus vedėja. Jos nuomone, pasirūpinti, kad senamiestis bei kultūrinis palikimas būtų įforminti kaip išliekamąją vertę turintis istorijos paveldas, ne vėlu ir dabar, tačiau tai turinčios daryti institucijos nerodo jokios iniciatyvos.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
