Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“, „Baltos lankos“, 2011, 128 p.
Net neragavę jokių mokslų piliečiai pažįstamus žmones skirsto į dvi rūšis: mokančius ir nemokančius pasakoti anekdotų. Apie antruosius šioje recenzijoje tebūna nutylėta. Tai tikrai nereiškia, kad pirmoji draugų ir kitokių prietelių rūšis yra geresnė – tiesiog, perskaičius U. Radzevičiūtės trumpų istorijų knygą „Baden Badeno nebus“, akivaizdu, kad autorė priskirtina būtent prie gebančių nutaisyti ypatingą žvilgsnį, intonaciją ir sukelti grakštų juoką. Būtent grakštų – U. Radzevičiūtė jau debiutinio romano „Strekaza“ (2003 m.) ketvirtajame viršelyje pažymėjo, jog rašo ne darbininkų klasei. Taigi, jos anekdotai siekia aukščiau juosmens.
Kaip yra pastebėjęs kritikas Tomas Marcinkevičius, „Baden Badeno nebus“ – balso knyga: skaitant girdėti autorės intonacijos. Net jei U. Radzevičiūtės balsas nepažįstamas, jį vis tiek susikuri. Suprantama – juk anekdotas pirmiausia sakytinės, o ne rašytinės kalbos žanras. Kai trumpa istorija išguldyta popieriuje, nepakanka vien pasakotojo laikysenos – reikia itin stipraus turinio. Ir visi kritikų priekaištai dėl dirbtinio dendizmo ir tuštybės – tai „tikrumo“ paieškos ten, kur labiausiai reikia apsimesti. To reikalauja pats anekdoto žanras. Negi imsi ir iš „tikrų“ dalykų darysi juoką?! O gal tiesiog mėgaukimės pamiršdami visas egzistencijas, būtis, psichologizmą ir ribines situacijas?!
Autorė nėra iš tų, kurių jau pirmoji eilutė verčia juoktis susiėmus už pilvo. Jos tekstams būdingas toks minties koncentravimas, jog juoktis padoru tik perskaičius visą istoriją – tai ne visiems suprantama, nes orientuota ne į socialinę žurnalistiką ar buitinį juoką: pastarieji žanrai verčia kvatotis ar bent jau kikenti, o U. Radzevičiūtė iš skaitytojo tikisi šypsenos lūpų kampučiais. Draminės komedijos teorijoje žinoma, kad komizmas paprastai kyla iš neatitikimo tarp buvimo ir atrodymo, rimtumo ir juokingumo, proto ir išvaizdos. Svarbiau ne tai, ką priešiname, o pati priešprieša. Dažnas juokdarys komizmo efektą išgauna iš individualios tikrovės ir politinio gyvenimo absurdo sankirtų. U. Radzevičiūtė siekia kur kas daugiau ir kasa giliau: ji priešina rimtumą ir patį juoką. Pradedant skaityti pasakojimą sukuriama įvykio laukimo nuotaika. Jis įvyksta, o komizmas lieka potekstėje – anglų ir rusų humoro mišinys: subtilumas, beviltiškumas ir jokios dirbtinės dramos arba, atvirkščiai, drama „stiklinėje“.
Knygos „Baden Badeno nebus“ pasakotoja mikliai iškonstruoja pasakojimo, literatūros, kultūros rimtumą: fasadas dailus, o giliau laukia žvangus ir tuščias meno „puodas“ – rašytojai nekeliaus į Baden Badeno kurortą, kad pateisintų savo kultūrinį kūrėjų statusą. Tai, ką esame įpratę vadinti neginčytinais faktais, tampa demistifikuota. Primena socrealizmą, tačiau esama vienos ryškios skirtybės: sovietai meną iškonstravo, kad pajungtų kolektyvo reikmėms, o U. Radzevičiūtė nuo meno nuvalo laką, kvepalų lašus, makiažą, kad liktų grynas veidas, grynoji literatūra, kurios pirminė ir iki šiol turbūt viena reikšmingiausių funkcijų tėra papasakoti istoriją. Be sudėtingų viražų, dirbtinio meistriškumo, grandiozinių užmojų, titaniškų pastangų. Todėl autorei nereikia rašyti kelių šimtų puslapių tomo – pakanka trumpų tekstų, kuriuos galėtume vadinti artimais ir novelės žanrui. Šis yra parankus autorei, nes jame užkoduotas netikėtos pabaigos reikalavimas. Lyg kirviu nukirsta daugelio istorijų pabaiga palieka erdvės skaitytojo mąstymui ir šypsenai. Skeptikai paklaustų: kokia čia knyga, jei perskaityti jai pakanka poros valandų – rodos, „Baden Badeno nebus“ skirta skaityti greitai, lyg valgytum mėsainį ar dešrainį? Atsakymas būtų irgi gastronominis: U. Radzevičiūtės knygos skaitymas – tai lyg sušio ar kokio kito įmantraus minimalistinio patiekalo ragavimas. Neskubant ir nelaukiant pabaigos, darant pauzes. Neatsitiktinai knygos viršelį puošia rytietiško stiliaus paveikslas. Žiūrint į jį lengviau įeinama į knygos tikrovę, suveikia savotiški greitojo skaitymo „stabdžiai“.
Anekdotinį pasakojimo stilių, novelės žanro struktūrą ir netikėtą mintį U. Radzevičiūtės knygoje būtų galima pavadinti vienu žodžiu – „paradoksas“ – tai, kas arti visiems gerai žinomos, nekvestionuojamos tiesos, tačiau kažkaip iš jos išsprūsta. Skaitytoją ima jaudinti ne akivaizdi juodo ir balto priešprieša, o labiau realybės niuansai, atspalviai. Kaip teigia U. Radzevičiūtės romano „Frankburgas“ (2010 m.) pasakotojas, netikrą tiesą atpažinti ir iš jos juoktis sugeba labiausiai nepageidaujamo šių dienų visuomenėje sluoksnio atstovai – piktybiškai atsisakantys dirbti, todėl galintys žvelgti į reiškinius iš tam tikro atstumo. Autorės knygų daugelio Lietuvos universitetų bibliotekose nėra, o štai provincijos miesteliuose, kuriuose gyvena didesnė dalis bedarbių, minėti kūriniai – reitingų viršūnėse. Beje, ar jūs mokate pasakoti anekdotus?
