T. G. Palmeris: „Politikai visame pasaulyje žadėjo per daug, kad užsitikrintų rinkėjų balsus.“
Klasikinio liberalizmo krypčiai atstovaujantis Tomas G. Palmeris sako, kad tie, kas dėl visų dabartinių ekonominių ir finansinių pasaulio bėdų kaltina kapitalistinę sistemą, smarkiai apsirinka. Kaltųjų ieškoti reikėtų tarp politikų, tačiau ir tai nėra visiškai tikslu. Tikroji Vakarų valstybių bėdų priežastis yra populizmas, kuris turėtų būti prilyginamas korupcijai. Šių problemų sprendimas pirmiausia turėtų prasidėti nuo nuoširdžių ir tiesos nebijančių politikų. Laisvosios rinkos instituto kvietimu Lietuvoje viešėjusį mokslininką kalbino IQ apžvalgininkas Andrius Matuliauskas.
Kokios, jūsų nuomone, yra libertarizmo teorijos stipriosios savybės? Kodėl šio tipo pažiūros turėtų būti patrauklios?
Libertariškos, arba klasikinės liberaliosios, pažiūros yra pagrįstos žinojimo ir galios veikti ribotumu ir supratimu, kad mes nesame tokie protingi, kokie manome esą. Jeigu bandysime gyventi kito žmogaus gyvenimą už jį patį, tai jo būtį greičiausiai padarysime blogesnę, o ne geresnę.
Kitas aspektas tas, kad jau esame išbandę kitas teorijas ir visos jos nepasiteisino. Socializmas, komunizmas, fašizmas – jų atstovai žadėjo sukurti naują, gražų, tobulą, kilnų pasaulį, tačiau greitai virto neapykantos kupinomis tironijos formomis.
Liberalizmas nėra tobula teorija, jis neturi atsakymo į kiekvieną klausimą. Tačiau ji gali prisidėti prie geresnio, nuoširdesnio pasaulio, nes ji yra grįsta žmogaus ribotų galimybių pripažinimu, kai daugelis kitų politinių teorijų remiasi prielaida, kad jų kūrėjai yra protingiausi kada nors pasaulyje gyvenę žmonės, galintys išspręsti visas problemas. Žmonių rasė turėtų būti pakankamai suaugusi suprasti, kad tai neįmanoma.
Vis dėlto pastaraisiais metais liberalizmo teorija, ypač ta dalis, kuri susijusi su laisvąja rinka ir kapitalistine ūkio sistema, sulaukia vis daugiau kritikos. Ar kritika kapitalizmo trūkumams, dėl kurių pasaulio ekonomika pateko į tokią padėtį, kokioje ji yra dabar, pagrįsta?
Pirmiausia, turime apibrėžti, ką vadiname kapitalizmu. Kai kalbu su žmonėmis, kuriems nepatinka kapitalistinė sistema, ir bandau išsiaiškinti, kas jiems kelia rūpestį, paaiškėja, kad jie nemėgsta ne laisvosios rinkos principų, o politinės korupcijos (angl. cronyism). Tai visiškai kitas fenomenas ir labai svarbu šį skirtumą matyti.
Politinės korupcijos apraiškų galima pastebėti įvairiose šalyse, kai tampi turtingas būdamas artimu prezidento draugu, remdamas jį, būdamas jo pusbroliu, sūnumi, sūnėnu ar panašiai. Tokia sistema pažeidžia pagrindinius liberalizmo principus, o šio tipo politinė korupcija tampa vis didesne problema ir tokiose šalyse kaip JAV. Kai kurios bendrovės šioje šalyje buvo gelbėjamos vyriausybės, nors jos gamino produktus, kurių žmonės nenorėjo pirkti. „General Motors“ yra toks pavyzdys. Kitos bendrovės, pavyzdžiui, „Ford“, „Toyota“, „Nissan“, „Honda“, BMW, pagalbos negavo ir iš esmės buvo priverstos sumokėti už pirmosios gelbėjimą.
Kitas pavyzdys yra milžiniška amerikiečių draudimo bendrovė AIG. Jos veiklos modelis buvo grįstas tuo, kad jei jos prisiimta rizika pasiteisina, tai ji uždirba daug pinigų, o jei rizika nepasiteisina, nėra ko nerimauti, nes mokesčių mokėtojai ją išgelbės. Tokia privataus pelno ir viešųjų nuostolių sistema negali būti siejama su laisvosios rinkos kapitalizmu, tai yra gryna politinė korupcija.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV buvo turtingiausias žmogus Europoje. Bet kai pietaudavo, vynas užšaldavo stiklinėje, nes jo pilyje buvo labai šalta. Jis negalėjo naudotis odontologo paslaugomis, kurios šiandien yra prieinamos kiekvienam lietuviui.
Laisvosios rinkos kapitalizmas yra pagrįstas įstatymo viršenybe, kai bendros taisyklės vienodai galioja visiems ir niekas neturi išskirtinių privilegijų neatsižvelgiant į tai, ką pažįsta ar kieno giminės yra. Jeigu valstybėje egzistuoja įstatymu užtikrinamos teisės į nuosavybę, į laisvus mainus, skaidri teisinė sistema, tai su jais bus galima pasiekti klestinčią ir dinamišką visuomenę.
Geriausią kapitalizmo charakteristiką yra pateikęs Josephas Schumpeteris. Jis kapitalizmą pavadino kūrybinės destrukcijos procesu. Dažnai kapitalizmo funkcionavimas siejamas su tuo, kaip ši sistema valdo egzistuojančias struktūras, tačiau kur kas aktualiau yra tai, kaip jas sukuria ir sunaikina. Nuolatos vykstantys pokyčiai ir su tuo susijusi inovacija trunka jau kelis šimtmečius ir tai suteikė milžiniškas pajamas daugybei žmonių visame pasaulyje. Net ir turtingiausi žmonės senais laikais neturėjo tokių aukštų gyvenimo standartų kaip labiausiai nepasiturintys žmonės šiandien.
Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV buvo turtingiausias savo laikų žmogus Europoje. Bet kai pietaudavo, vynas užšaldavo stiklinėje, nes jo pilyje būdavo labai šalta. Jis negalėdavo naudotis odontologo paslaugomis, kurios šiandien yra prieinamos kiekvienam lietuviui, todėl kentėdavo dantų skausmą. Jis taip pat neturėjo antibiotikų ir sirgdavo įvairiomis ligomis. Nemanau, kad nors vienas lietuvis nuoširdžiai norėtų taip gyventi, kaip gyveno Prancūzijos karalius. Aišku, Liudvikas XIV buvo galingas, turėjo daugybę tarnų, galėjo vadovauti armijoms, tačiau jo gyvenimo standartai būtų laikomi nepriimtinais šių dienų žmonėms. Todėl vargu ar rastume kitą sistemą, kuri tiek daug pasiekė.
Jei grįžtume maždaug 50 metų atgal, tuo metu vyko pagarsėjusios kosminės lenktynės tarp Sovietų Sąjungos ir JAV. Kelerius metus Sovietų Sąjunga buvo priekyje, todėl būtų galima sakyti, kad socializmas lėmė didesnius laimėjimus. Sutinkate?
Valstybei – taip, paprastam gyventojui – ne, nes gyvenimo standartai buvo pakankamai žemi. Valstybė kartais gali pastatyti gigantiškas piramides savo valdovams, tačiau tai nesukurs geresnių gyvenimo standartų. Jei valdai valstybę taip, kaip buvo valdoma Sovietų Sąjunga, didžiulius išteklius gali skirti karo pramonei ir labai prestižiniams siekiams, tokiems kaip „Sojuz“ ar „Sputnik“. Tačiau tai visuomenės nepadarys turtingesnės. Daugiau Kalašnikovo automatų, daugiau nuodingų dujų, daugiau tankų nebuvo ir nėra turtas, tai gamybiniai pajėgumai. Todėl Sovietų Sąjunga tapo didelio ir įspūdingo žlugimo pavyzdžiu.
Sovietų Sąjungoje buvo gerų mokslininkų ir inžinierių, ji turėjo gerą švietimo sistemą, tačiau nesugebėjo užtikrinti padorių gyvenimo sąlygų didžiajai visuomenės daliai. Net valdžios žmonės galop suprato, kad jie gyveno prasčiau negu santechnikas Vakarų valstybėse.
Viena Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių buvo tai, kad jai baigėsi pinigai ir nebeliko iš ko administruoti brangios sąjungos. Antra priežastis buvo susijusi su moralinio legitimumo praradimu, kai vadovai suprato, kad sukūrė skurdą ir tai visiškai sunaikino ateities lūkesčius.
Prieš 20 metų parašėte straipsnį apie tai, kodėl Rytų Europoje žlugo socializmas. Savo straipsnyje teigėte, kad socializmas žlugo dėl to, jog jis paprasčiausiai buvo neefektyvus, palyginti su rinkos ekonomika. Ar jis apskritai galėjo būti efektyvi sistema?
Yra vienas dalykas, apie kurį nekalbėjau tame straipsnyje. Prireikė daugybės metų, kol žmonės iš tiesų suprato, kaip tam tikros Sovietų Sąjungos dalys sąveikavo tarpusavyje. Iš pradžių manyta, kad pagrindinė socializmo problema yra per daug kapitalizmo, todėl buvo priimtas įsakymas, apribojęs disponavimą lėšomis, kurių pagrįstumo nebuvo galima įrodyti. To pasekmės buvo katastrofiškos, tai smarkiai padidino korupcijos lygį visuomenėje. Tada sovietų valdžia nusprendė, kad pagrindinė problema yra alkoholio suvartojimas, ir sumažino degtinės gamybos apimtis. Tačiau įplaukos iš degtinės gamybos ir pardavimo sudarė nemažą centrinės valdžios biudžeto dalį, todėl biudžeto pajamos smarkiai smuko. Centrinei valdžiai galop ėmė trūkti pinigų, ji pradėjo skolintis iš įvairių valstybei priklausančių institucijų. Net tie žmonės, kurie valdė sąjungą, nesuprato, kad degtinės pardavimas buvo svarbi biudžeto pajamų dalis. Tokia sistema galop turėjo žlugti.
Jeigu Sovietų Sąjungos žlugimo priežastis buvo neefektyvumas, tai tokių pavyzdžių, kai priimami sprendimai prieštarauja rinkos logikai, galima rasti ir Vakarų valstybėse. Jūs ir pats kelis paminėjote. Ar tai nekelia grėsmės kapitalizmui?
Taip, tam tikrų panašumų su sovietine sistema galima rasti. Tačiau kai dėl dabartinių pasaulio bėdų kaltinamas kapitalizmas, tai primena atvejį, kad teisme nusikaltimu apkaltinamas niekuo dėtas žmogus. Jeigu ieškotume krizės priežasčių ir su tuo susijusių institucijų, tektų nurodyti Federalinių rezervų banką ir Europos centrinį banką. Šios institucijos nepriklauso laisvajai rinkai, tai yra valstybės politiką įgyvendinančios institucijos.
Reaguodamas į politikų spaudimą, FED buvo nustatęs praktiškai neigiamą bazinių palūkanų normą 2002–2004 m. Rinkoje veikiančiam privačiam bankui tai būtų neįsivaizduojamas poelgis, nes jis turėtų mokėti žmonėms, kad iš jo skolintųsi. FED atveju tai buvo socialinės politikos priemonė JAV. Valstybė taip pat smarkiai iškraipė situaciją antrinių būsto paskolų rinkoje, nuo kurios ir prasidėjo pasaulinė finansų krizė. Būsto kreditams garantijas teikusi Federalinė būsto agentūra pradinį įnašą per pastarąjį dešimtmetį sumažino nuo 20 iki 3 proc., o po to – iki 0 proc. Buvo argumentuojama, kad yra neteisinga, jei žmonės turi taupyti norėdami įsigyti namą. Tai kvaila. Tai paskatino spekuliacinę rinką ir padidino fizinių asmenų bankroto skaičių. Didžiulį nekilnojamojo turto burbulą JAV išpūtė valstybės politika ir tai buvo intervencionizmas, o ne laisvoji rinka.
Kitas pavyzdys yra Bazelio taisyklės, kurios turėjo užtikrinti tarptautinį finansų stabilumą. Akivaizdu, kad tai nepavyko. Užuot būtų leista rinkai nustatyti rizikos laipsnį, buvo pasirinktos dirbtinės taisyklės. Jomis norėta pasakyti, kad, pavyzdžiui, valstybių skola yra nerizikinga. Bet paaiškėjo, kad taip nėra. Kai dabar galvoji apie valstybių skolą, tai pirmoji į galvą atėjusi mintis yra Graikija.
Visa tai lėmė intervencionizmas, o ne kapitalistinė sistema. Tai buvo bandymas apeiti kapitalizmo institucijas ir mechanizmus, atsakingus už rinkos įvertinimą ir valdymą, o iš to kyla mąstysena „per didelis, kad bankrutuotų“. Sistemos dalyviai ėmė manyti, kad jei tampi labai didelis ir svarbus, tai tave vis tiek išgelbės. Toks požiūris sumažino atsakomybės jausmą ir nukreipė dėmesį nuo fundamentalių dalykų.
Politikai visame pasaulyje žadėjo per daug, kad užsitikrintų rinkėjų balsus, ir tai yra specifinė korupcijos rūšis, kuri turi būti įvardyta.
Atskiro paminėjimo verta ir Europos skolų krizė, kurią lėmė per didelis išlaidavimas. Tai irgi neturi nieko bendro su kapitalizmu. Negali ištisai išleisti daugiau negu uždirbi ir dalyti nerealius pažadus. Graikų atvejis yra kraštutinis, bet yra daug kitų šalių, kurios nuo jų nedaug atsilieka. To priežastis yra politinė trumparegystė. Politikų planavimo horizontas yra trumpesnis negu kitų žmonių, jiems svarbūs tik kiti rinkimai. Todėl jie sakys ar padarys praktiškai bet ką, kad būtų perrinkti.
Graikijos valdžia per penkerius metus viešojo sektoriaus išlaidas sugebėjo padidinti nuo 42 iki 51 proc. BVP. Jie įdarbino daugiau kaip 100 tūkst. naujų žmonių valstybiniame sektoriuje, o kai Graikijos valdžia tave nusamdo, gyvenime nebūsi atleistas. Tai darbas visam gyvenimui. Tai milžiniški valstybės įsipareigojimai, neturintys jokių šansų būti įgyvendinti.
JAV nėra per daug nutolusi nuo to ir tai nerimą keliantis faktas. Pinigų dalis, kurios reikės skolos palūkanoms padengti ir dabartinei skolai išsimokėti, yra sunkiai įsivaizduojama. Jeigu prie to pridėsime dar ir būsimus įsipareigojimus sveikatos ir socialinės apsaugos srityse, matuojamais daugybe trilijonų JAV dolerių, viso to neįmanoma įgyvendinti. Kai sakau, kad tai neįmanoma, nė kiek neperdedu, nes tai yra paprasčiausia aritmetika.
Koks vaidmuo šiuo atveju tenka politikams ir ar jie pajėgūs išspręsti dabartines problemas? Kokia ateitis laukia kapitalistinės sistemos?
Šią krizę sukėlė neatsakingas valdžios išlaidavimas, prie kurio prisidėjo ir kairieji, ir dešinieji politikai. Politikai jau dabar jaučiasi pakankamai patogiai galėdami kaltinti kapitalizmą dėl to, kad jis nesukuria pakankamai turto, kurį būtų galima paimti ir panaudoti jų pažadams įgyvendinti. Politikai visame pasaulyje žadėjo per daug, kad užsitikrintų rinkėjų balsus, ir tai yra specifinė korupcijos rūšis, kuri turi būti įvardyta.
Kai žmonės galvoja apie politinę korupciją, ja dažniausiai laikomi tie atvejai, kai kas nors politikams duoda kyšį mainais už kokią nors paslaugą. Tačiau yra ir kita korupcijos rūšis, kai politikai moka man, kad balsuočiau už juos. Jie žada, kad jei balsuosiu už juos, tai jie paims daugiau pinigų iš ateities kartų ar apmokestins mano kaimyną, jog galėtų duoti pinigų man. Tai yra korupcija, lemianti biudžeto deficitą ir milžiniškas skolas, kurios šiuo metu gali pakenkti Europos ir JAV ateičiai. Visa tai nesusiję su kapitalizmu, tai yra krizė, sukelta nepamatuoto valdžios išlaidavimo, už kurį atsakingi ir kairieji, ir dešinieji.
Ar politikai pajėgūs išspręsti šias problemas? Iš jų tai pareikalaus kai ko, kas politikos pasaulyje yra retenybė, – drąsos ir moralumo. Reikės žmonėms išdrįsti pasakyti tiesą, kad nėra pakankamai pinigų, nėra pakankamai turto, kad būtų galima tesėti visus pažadus ir kad reikės apkarpyti išlaidas. Tam reikia labai specifinio tipo politiko, nes jie iš prigimties nėra linkę sakyti tiesos, nes tiesa dažniausiai yra nepopuliari.
