Praėjusią savaitę paviešinti Norvego advokatų fotosesijos rezultatai. Sugalvok serialui pavadinimą.
Vienas jaunuolis 356 metais prieš Kristų sumanė amžiams išgarsėti padegęs deivės Artemidės šventyklą Efese, dabartinėje Turkijoje. Šventyklą supleškėjo, nusikaltėlį nuteisė, tačiau, žinodami tikslą, uždraudė minėti jo vardą.
„O, kaip norėčiau neatsiminti jo vardo“, – Vilniuje pernai vasarą pasakė vienas žmogus, išgirdęs apie Norvegijos Utiojos saloje įvykusią tragediją, kai šaltakraujis teroristas iššaudė apsiginti, pasislėpti ir pabėgti negalinčius vaikus.
Jo tikslas labai panašus į kolegos iš Senovės Graikijos, net įvykio data skiriasi tik viena diena – abu išpuoliai įvyko liepos 21 ir liepos 22 dienomis. Suėmimas ir teismas jam yra iš anksto suplanuota „propagandos fazė“. Globali televizinė visuomenė – jo auditorija.
Tai supranta ir pati žiniasklaida, nutuokia ir jos vartotojai, tačiau konkurencijos logika vis vien privertė Osle susirinkti, kaip skelbiama, aštuonis šimtus žurnalistų iš dviejų šimtų žiniasklaidos priemonių. Supranta ir teismas, uždraudęs gyvas transliacijas iš posėdžių salės.
Kilnojamosios televizijos stotys prie teismo Osle.
Teismo serialas turėtų trukti 10 savaičių, bet neabejojama, kad bus ilgesnis. Jo teisininkų komanda praėjusią savaitę publikavo kriminalinio serialo reklamą primenančias savo nuotraukas. Serialo kviestinės žvaigždės (gynybos liudininkai), pavyzdžiui, Mullah Krekaras, Irako kurdų ekstremistų grupuotės „Ansar al Islam“ vadovas, kalintis Norvegijos kalėjime. Taip pat Fjordmanu besivadinantis kraštutinis dešinysis tinklaraštininkas, kurį gausiai cituoja teisiamasis savo manifeste. Jie turėtų padėti išaiškinti ir pateisinti „savigynos“, „multikultūralistų išdavystės“ ir kitas istorijos linijas, jei tik leis režisuojantys teisėjai.
Jo nuotraukos su iškeltais antrankiais surakintais kumščiais sudėtos į portalus ir laikraščius tam tikra prasme yra klastotė. Nuotraukoje monumentalizuojama poza, trukusi vos dešimtąsias sekundės dalis ir sudariusi saliutavimo gestą, kuris video medžiagoje atrodo kone nevėkšliškai. Tiesa, kitądien jis jau be antrankių, saliutuoja tvarkingai. Nuo nacių gesto skiriasi tik neištiestu delnu, tačiau žinia bendraminčiams – aiški.
Teisme jis saliutuoja, jis apsiašaroja, jis atrodo rimtas ir susikaupęs, jis nusišypso, jis tą, jis aną. Tai standartinė situacija, kai baudžiamajame procese didesnis dėmesys skiriamas nusikaltėliui ir visi pamiršta apie nužudytus vaikus, teigia Aleksandras Dobryninas, kriminologas, knygos „Virtuali nusikaltimų tikrovė“ autorius.
„Matome savimi patenkintą žmogų ir nesuprantame, kas įvyko. Iš baisaus įvykio padarome pramogą. <…> Jis yra niekšas ir nenoriu kalbėti nei apie jį, nei apie jo psichinę sveikatą“, – sako Vilniaus universiteto profesorius.
Graikai atstatė šventyklą, o padegėjo vardą norėjo užmiršti. Vis dėlto jis buvo užrašytas istorikų ir išliko. Jei norvegų teroristas kėsinosi į vieną iš demokratijos šventyklų, tai vargu ar publikai dabar svarbiausia yra būtent jos atstatymas – visi sulindę į televizijos rūmus, kur karalius toliau yra jis pats.
