Galiausiai jiems liko popietės, kurios trukdavo geras aštuonias valandas, kol liepsnojantis saulės vežimas keliauja per zenitą ir karštis tampa toks nepakeliamas, kad betoniniais kelkraščiais ima tekėti asfalto upeliukai, lėtai siūbuoja tamsia plėvele apsitraukęs pakelės griovių vanduo, o vėjas virš begalinių išdegusių pievų nešioja dulkių debesis…
Galiausiai jiems liko popietės… Ir skaitymas, nes jis reikalauja mažiausiai kūno judesių. Kiekvienas judesys prašo energijos, energijai eikvojamas beprotiškai brangus vanduo, kurio kasdien vis labiau trūksta. Skaitomos knygos, nes kompiuteriai ilsisi – elektros energijos užtenka tik kondicionieriams, kurių skaičių ir galingumą vyriausybė griežtai riboja, laimė, kondicionieriai priskiriami gyvybės palaikymo sistemoms, todėl teisė juos naudoti kol kas lieka nepajudinama. Kol kas…
Tad jie skaito knygas, kurios susikaupė palėpėse, sandėliukuose, net kažkur visai netoli židinio, jau visai visai netoli – dar viena gyventojų karta, dar vienas technologijų šuolis, ir jos būtų panaudotos pakuroms. Kitos buvo surištos į krūveles bukinistams parduoti, bet pamirštos, nes lengviausia pamiršti tai, kas kainuoja pigiai ir mums nepriekaištauja, dar kitos buvo sudėtos į dėžes į sodybas ar makulatūros supirkimo punktus išvežti, bet pristigta laiko, pristigta vietos automobilyje, nueita kitur, užsiimta kažkuo kitu, visada kažkur skubėta. Ir štai – nelauktai patiems sau, nelauktai pageltusiems popieriaus lapams, nelauktai, bet pamažu ir su vis didėjančiu jauduliu, atradimo nuostaba ir džiaugsmu jie ėmė skaityti tai, ką kelios kartos praleido, nes tarėsi viską ir taip žinančios, tarėsi viską sugėrusios į save automatiškai savotiškų žinojimo paketų pavidalu, nors taip nebuvo. Automatiškai šiame keistame pasaulyje nebūna nieko, dabar tai jau visiškai aišku. Knygų jie rado visokiausių. Ir nustebo nebepajutę tokių didelių ideologinių, estetinių, etinių skirtumų, kurie taip jaudino bendruomenę tais laikais, kai knygos dar sulaukdavo recenzijų. Paprasta ir tiesi, nes gyvenimiška meilės istorija, parašyta rašytojos tik tam, kad užsidirbtų pinigų, ir likiminis klasiko romanas apie pašaukimą jiems nebeatrodė taip toli vienas nuo kito, kaip kažkada manė amžininkai. Jiems abi šios knygos liudijo autentišką žmogaus dvasią. Ir viskas. Tiek jiems tebuvo svarbu ir lygiai tiek užteko, kad jie galėtų džiaugtis. Tarsi sklaidytum trijų tūkstančių metų senumo indų tekstus – svarbu, ką jie reiškia dabar, ir visai nebūtinai svarbu, ką jie reiškė tada.
Bet aš nukrypau. Popietės Utopijoje skaitant knygas galėtų pasirodyti visai malonios, jei išleistume iš akių faktą, kad skaitymas buvo priverstinis užsiėmimas. Užsiėmimas užtraukus žaliuzes, uždarius tonuotus keturių kamerų sistemos langus ir įjungus gyvybę palaikančią kondicionavimo sistemą, meldžiantis, kad nedingtų elektra.
Jie žinojo, kad į šį keistą postechnologijų eros kalėjimą juos uždarė kasdien greitėjanti klimato kaita. Jie žinojo ir tai, kad buvo daugybė progų ir būdų viską pakeisti, bet nė viena jų nebuvo pasinaudota, nė vienas būdas nebuvo kaip reikiant išmėgintas, nes dėl nieko konkretaus taip ir nepavyko susitarti. Būta tik labai daug konferencijų, interviu televizijai, maldos pusryčių ir garbės pietų prabangiuose viešbučiuose su egzotiškais patiekalais. Ritualas nesukelia lietaus – lietus turi sukelti ritualą. Tada vieną dieną nuskendo Maldyvai. Ir paskui jau niekam nieko nebereikėjo aiškinti.
Negali sakyti, kad Utopija „Maldyvų faktorių“ pajuto iškart. Ne. Iš pradžių reaguota audringai, bet laikui bėgant pojūčiai atbuko. Žmogui būdinga viską pažinti šuoliais, jo suvokimui labiausiai tinka laiptų analogija, o klimatas keitėsi pamažu – iš pasalų slinkdamas į priekį tarsi įkaitintas vaškas ir retsykiais net atsitraukdamas. Tokio pasikeitimo žmogus ilgai nepastebi… Po pusę laipsnio per metus… Vėliau po laipsnį… Paskui staiga keli laipsniai atgal… Paskui atsiranda milžiniškų vorų… Paskui niekur nebeskrenda paukščiai… Paskui staiga išmiršta visa populiacija žiurkėnų… Paskui pakelėse ima augti tokie augalai, kokius anksčiau augindavo tik vazonuose ant palangės… Paskui aštuonis mėnesius nelyja… Paskui prasideda atogrąžų audros… Paskui pasikeičia žaluma – ji tampa blyški, o palietus subyra į dulkes… Paskui pirmą kartą istorijoje vyriausybė prabyla apie vandens trūkumą…
Ir tada jie pamažu tapo uždaryti popietėse tarp keturių sienų, užtraukę žaliuzes ant langų ir įjungę kondicionierius. Teisė juos naudoti kol kas lieka nepajudinama…
Išeiti į miestą galima tik saulei esant žemai prie horizonto arba visiškai sutemus. Pirmą kartą istorijoje visas gyvenimas yra naktinis. Žmonija, taip ilgai ėjusi iš dienos į naktį, pagaliau atėjo.
Štai ji – naktis. Oras šiek tiek atvėsta, galima išeiti į lauką. Pastebėta, kad ten, kur nėra jokios augalijos, jis atvėsta labiau – vadinamasis „dykumos efektas“, todėl atsiranda žmonių, kurie savo turimuose plotuose deginte išdegina visus augalus ir paverčia žemę dykuma. Jiems sako, kad taip daryti negalima, kad tai savižudybė, bet jie atkerta, kad jų vaikai taip bent naktį gali pakvėpuoti vėsiu oru. Vaikų žmonės turi vis mažiau. Vaikai visais laikais gimsta tokiose šeimose, kurios arba tiki ateitimi, arba iš viso negalvoja apie ją. Dabar visi galvoja apie ateitį ir niekas ja nebetiki.
Oras, kuriuo išeinama pakvėpuoti naktį, visada yra lyg po gaisro. Justi dūmų prieskonis, kai kas tariasi juntą sierą, bet greičiausiai tai tik psichofizinis reiškinys, kaip ir nuolatinis nuogąstavimas dėl radiacijos, nors patikimų duomenų apie radiacinį foną niekas seniai nebeskelbia. Paradoksas, tačiau fizikai tvirtina, kad saulė tapo gerokai mažiau radioaktyvi. Niekas jais netiki, nes didžiajai daliai žmonių milžiniškas karštis savaime siejasi su radioaktyvumu ir apskritai bet kokią mokslinę mintį jau seniai nustūmė į šalį greičiau už karščio bangas plintantys nauji religiniai judėjimai, paskubomis sudėlioti iš senųjų tikėjimų šukių. Jie siūlo tai, ką religijoms visada geriausiai sekasi pasiūlyti, – gelbstinčią iliuziją.
Bet aš dar kartą nukrypau. Galiausiai jiems liko begalinės popietės su knygomis rankose, ir tos knygos jau nebekėlė ideologinių ar estetinių klausimų, jie nebematė esminio skirtumo tarp metafizinės literatūros ir pastišo, tarp begalinių kančių testamento ir laisvalaikio skaitinių – visa, ką jie dabar paimdavo į rankas, kiekvienas pageltęs lapas, kiekvienas skyrius, pažymėtas lotynišku skaitmeniu, kurio giliaspaudę dar galima užčiuopti pirštu, kiekvienas nutrintas atplyšusia nugarėle viršelis bylojo tik viena: negrįžtamai prarastą Aukso amžių.
Laimingus laikus, apie kuriuos jie dabar skaitė, skaitė ir skaitė godžiai, tarytum gertų paskutinius lašus karščio neužnuodyto vandens. Laikus, kai šičia, dabartinės Utopijos vietoje, gyvenimas buvo tik gyvenimas ir niekas daugiau. Ne išlikimas ir ne skausmingas katastrofos laukimas, panašus į kasdien vis standžiau įtempiamą arbaleto templę.
Tais laikais po vasaros ateidavo ruduo, kartais daug lydavo, paskui būdavo žiema – kartais snieginga, kartais besniegė, žiemą keisdavo visada pilnas skersvėjų pavasaris – tarsi nuolatinės kaitos pažadas…
Galiausiai jiems liko popietės ir kai kurie jų taip įsitraukė į skaitymą, kad pamiršdavo net sutemus išeiti į naktį kvėpuoti dūmų skonio oru, slankioti gatvėmis, kurios būdavo pilnos žmonių, išėjusių tarsi per prievartą, tarsi iš reikalo net jiems patiems jau nevisiškai aiškiu tikslu. Ne, prisiekę skaitytojai geriau likdavo namuose, užsidegdavo diodinį žibintuvėlį ir pasidėję ant kelių vėsą skleidžiančius tomelius vaikščiodavo po Aukso amžiaus miestus, kvėpuodavo ryto rasa ant pakalnučių lapų, jausdavo gaivų suominį vėją, uosdavo pušis vidurvasario pamiškėje ir matydavo vandenis, begalinius vandenis, srūvančius iš kiekvieno puslapio ežerais, upėmis ir upeliais, vandenis, teikusius džiaugsmą ir atgaivą tais laikais, kai jie nebuvo užlieję pajūrio miestelių, o paskui pasitraukę iš visur ir tapę gerti netinkamu prakeiksmu… Tose tyliai kiekvienų namų užkaboriuose išlikusiose knygose Aukso amžius buvo aprašytas be galo gyvai ir tikroviškai, be galo vaizdingai ir kartu natūraliai, kasdieniškai, paprastai ir neišvengiamai teisingai, nes… visa tai iš tiesų buvo! Buvo tokia šalis, kurioje vasaras keitė žiemos, kurioje paprasti žmonės gyveno ir aprašinėjo savo gyvenimą, bandė sukurti ką nors sava, klydo ir vargo dėl aistrų ir didelių troškimų, bėgo nuo savęs ir apgaudinėjo save visais seniai žinomais būdais… Toji šalis tikrai buvo ir ji buvo lygiai toje vietoje, kur dabar išsiliejo ir naujus krantus kasdien išsigraužia jūra, kur dabar išdegintos dykumos, kur viešpatauja niekada anais laikais čia neaugę augalai, nuodingi vabzdžiai ar dėl išlikimo kovojantys hieninių šunų būriai. Anksčiau čia būta žalių lygumų, miškų ir nedidelių jaukių miestų, kurių gyventojai visada turėjo į valias paties geriausio – požeminių upių vandens. Gamta buvo didžiulė ir švari, o nuolat skundžiamasi buvo dėl šiukšlių paežerėse ar žiemą nenuvalytų kelių ar nepakankamo komforto paplūdimyje, ar kad visiškai nėra kur pasistatyti automobilio. Koks vaikiškumas.
Kai jiems galiausiai liko tik popietės Utopijoje, jie negalėjo nepavadinti knygose ir nuotraukų albumuose įamžinto laiko kitaip, kaip tik Aukso amžiumi. Aukso amžiaus neįmanoma sugrąžinti, tačiau kol kondicionieriuose yra bent gramas freono ir kol teisė juos naudoti vis dar lieka nepajudinama, jie kasdien bent aštuonioms valandoms sėsis kampe prie žaliuzėmis užtemdyto lango ir alkūne jausdami už jo siautėjantį negailestingą karštį skaitys, skaitys, skaitys. Dar ir dar kartą vaikščios nuotraukų albumų alėjomis – koks nesvarbus jiems bus rakursas ir kaip mažai reikšmės turės kompozicija – užburti jie žiūrės, kaip rūkas kyla virš slėnių, ar seks paskui Kentauro herbo giminę, ar tyliai stebės, kas sėdi po baltos akacijos šakomis… Ir galvos apie tuos, kuriems teko laimė tada gyventi.
