Su AB Rytų skirstomųjų tinklų Panevėžio regiono
direktoriumi Vidmantu Macevičiumi pokalbis prasidėjo visiškai netradiciškai –
padangėse sukant ratus virš miesto ir jo apylinkių. Iš paukščio skrydžio
žvelgiant į apačioje besidriekiančius laukus, tvarkingai padalytus kelių, į
vingiuojančią Nevėžio juostą, tai susiaurėjančią, tai vėl išplatėjančią, vienur
kitur tyvuliuojantį tvenkinuką, negalima neaiktelėti iš nuostabos: koks mielas ir gražus mūsų kraštas!
Po tokio skrydžio net nebekyla klausimų, kas Vidmantą paviliojo arčiau debesų. Tačiau piloto licenciją turinčio direktoriaus pomėgių sąraše – ne tik skraidymas. Ir į dangų, ir į vandenį – galima trumpai nusakyti V.Macevičiaus laisvalaikį. O greta viso to – ir įspūdingos improvizacijos virtuvėje, tapusios, kaip pats ponas Vidmantas sako, jau ne pomėgiu, o gyvenimo būdu.
Sekė dukters pėdomis
Meilė padangėms V.Macevičiui prieš dešimtį metų atėjo per darbą. Tuomet vadovavęs Mažeikių elektrinei, rėmusiai miesto aeroklubą, ponas Vidmantas buvo ne retas svečias jame. Kartą kaip atlygį pilotai pasiūlė direktorių paskraidinti. Po pirmojo skrydžio išlipęs iš lėktuvo traukai skristi dar ir dar kartą ponas Vidmantas jau neatsispyrė ir praėjus metams jau kilo į padanges savarankiškai. Tačiau piloto licencija nuspręsta įsigyti tik prieš porą metų jau Panevėžyje. Todėl skraidymų knygelėje nurodyta tik oficiali vyriškio skraidymo patirtis – 200 valandų ore. Iš tiesų šį skaičių reikėtų padauginti keletą kartų – tiek praskraidyta per gerą dešimtmetį.
Ponas Vidmantas juokavo, kad yra dar ir kita priežastis, paviliojusi į padanges. “Nuo 9 klasės parašiutu šokinėjančią dukrą sekiau”, – prisipažino pašnekovas. Pilotas dabar su šypsena pasakoja, kaip jam pirmą kartą pasiryžus šokti parašiutu, jau būdama patyrusia parašiutininke Ugnė stovėjo už jo nugaros ir šaipėsi iš tėčio. V.Macevičius tvirtino dukters ekstremaliam pomėgiui niekada neprieštaravęs.
“Vaikams nedraudžiu to, kas sveika”, – sakė ponas Vidmantas. Paskraidyti, tiesa, tik tėčiui už nugaros, mėgsta ir kita dukra, sūnus, anot pono Vidmanto, – nei į orą, nei į vandenį. O žmoną mažai paskraidinantis. “Man patinka ore pakvailioti, o ji to nemėgsta”, – paaiškino pilotas. Vyriškis neslėpė, kad anksčiau iš sutuoktinės vis dėlto sulaukdavęs priekaištų už tokius savo kvailiojimus, vis dėlto žmonai teko su tuo susitaikyti – avantiūristu save vadinantis ponas Vidmantas rizikos neatsisako. Anot vyriškio, jei pradėtume galvoti apie blogiausia, net į lovą nevertėtų gultis. “Juk daugiausia žmonių joje miršta, o vis tiek gulamės miegoti”, – šmaikštavo padangių naršytojas. Tačiau ir pačiam yra tekę pajusti likimo išdaigas – praėjusiais metais 50 metrų aukštyje sustojo variklis. Teko nutūpti rugių lauke.
Kvailioja protingai
Skraidymas jam – meditacija, savotiška joga ir, žinoma, adrenalino suteikianti atsakomybė. Net ir turintis nemažą patirtį ponas Vidmantas pakilęs į orą lėktuvą pilotuoja tam tikru maršrutu: virš laukų, miško proskynų. Kad ištikus netikėtam reikalui galėtų saugiai nusileisti. Avantiūroms pasiduodantis vyriškis ore kvailioja protingai. Pono Vidmanto atmintyje giliai įsirėžė 1989-ųjų rugpjūčio 29 d. popietę Lietuvą sukrėtusi tragedija, kai dėl patyrusio piloto neatsargumo – neužsegtų keleiviui saugos diržų, skrydžio pernelyg žemame aukštyje bei akinant saulei į Platelių ežerą nukrito sraigtasparnis su juo skridusiais vestuvininkais. Vestuvės baigėsi kraupia tragedija – 13-os skridusiųjų laidotuvėmis.
V.Macevičius buvo vienas iš gelbėtojų, iš ežero ištraukusių sraigtasparnio liekanas. Anot pono Vidmanto, pakilimas į padanges yra savotiškas šiltas – šaltas dušas. “O gydytojai jį juk rekomenduoja”, – šypsojosi pašnekovas. Ore apie darbą nebegalvojama. Ypač leidžiantis, kada reikia piloto atidumo. “Kylant daug galvoti nereikia. Svarbu tik lėktuvui netrukdyti”, – tvirtino ponas Vidmantas. Jo, kaip piloto, meistriškumą liudija pasiekimai – užpernai respublikinėse motorizuotųjų sklandytuvų varžybose užimta pirmoji vieta, praėjusiais metais – penktoji.
Palikęs politiką atėjo į Panevėžį
Prieš dvejus metus sulaukęs pasiūlymo vadovauti Rytų skirstomųjų tinklų Panevėžio filialui V.Macevičius teigė jau po savaitės mūsų mieste pasijuto kaip namuose. Tuo labiau kad Aukštaitijos sostinė iki atvykimo į ją nebuvo nepažįstamas kraštas: poną Vidmantą – Mažeikių aeroklubo narį – keliai seniai jau buvo suvedę su Panevėžio pilotais. Jau pora metų, kai jis savaitgaliais suka į Mažeikius pas ten likusią šeimą – žmoną, uošvę ir šunį. “Lietuvoje niekur nėra toli. Praėjo tie laikai, kai ieškodavo žmonės buto tik konkrečiame kvartale, kad į darbą vos ne su šlepetėmis nueiti galėtų”, – tvirtino vyriškis. Savarankiškus gyvenimus susikūrę vaikai jau paliko tėvų namus. O drąsuolė parašiutininkė Ugnė, pagal studentų mainų programą išvykusi studijuoti į Suomiją, ten ir įsikūrė.
Į Panevėžį ponas Vidmantas atvyko palikęs Mažeikių mero postą. Baigęs vieną kadenciją vyriškis nepanoro nei pasilikti jame ilgiau, nei skverbtis į aukštesnę politiką. “Politika domiuosi, bet joje nedalyvauju. Geriau stovėti šalia, o dar geriau – už nugaros. Kam reikia savo apatinius baltinius viešai skalbti?” – kalbėjo V.Macevičius. Vis dėlto, anot jo, darbas Savivaldybėje davė daug naudos. Bet, anot pašnekovo, po kelerių darbo metų jautė, kad pats laikas sugrįžti į gamybą, daug pastovesnę už politiką. Pono Vidmanto biografijoje – ne vienas direktoriaus postas: vadovauta ne tik Mažeikiams, AB Lietuvos energijos Mažeikių elektrinei, bet ir skandalinguoju privatizavimo laikotarpiu – 1999-ųjų pabaigoje – “Mažeikių naftai”.
“Pasijusk to, su kuriuo bendrauji, vietoje. Ir elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi – gal banali taisyklė, bet aš ja vadovaujuosi. Emocijų visada stengiuosi išvengti”, – apie savo vadovavimo stilių kalbėjo ponas Vidmantas.
Kalnai virto draugystės išbandymu
Be skraidymo, direktoriaus gyvenimą paįvairina ir kitais ekstremaliais pomėgiais: plaukioja burlente, baidare. Du kartus per žiemą pašnekovas būtinai vyksta į kalnus slidinėti: vieną – su šeima, o antrąjį skiria tik savo malonumui. Tuomet ant slidžių kalnuose per dieną ponas Vidmantas praleidžia geras 6 valandas. Kalnai ekstremalo išmaišyti ir dviračiu. 1986-aisiais penkiese dviračiais nuvažiavo net 1200 kilometrų ir netgi įveikta daugiau nei trijų kilometrų pavojinga kalnų perėja. Kalnai – ne tik savęs, bet ir draugystės tikrasis išbandymas.
Prieš 9-erius metus Sajanų kalnuose Altajaus krašte penkiese keliaujant dviračiais 3 kilometrų aukštyje vagims nugvelbus du dviračius keliautojai liko beveik atskirti nuo pasaulio – iki artimiausios gyvenamosios vietovės buvo likę daugiau nei 100 km. Nuo to įvykio, anot pašnekovo, ištikus bėdai bet kuris iš penketuko tuojau pat atskubėtų į pagalbą. Ponas Vidmantas kalnų liga jis nepagydomai užsikrėtė prieš 25 metus. Jau penkeri metai, kai ja serga ir žmona. Tačiau įprastinės pramogos, kaip lepinimasis prieš saulę paplūdimyje, vyriškiui būtų tikra kančia – prie jūros jį išvysti galima nebent burlente skrodžiant bangas.
Pašnekovas teigė pailsintis ir mašinoje prie vairo. Todėl savaitgalių važinėjimai namo – jam tik malonumas. Greitį mėgstantis ponas Vidmantas yra ir pasaulio automobilių “Formulės-1” lenktynių sirgalius, palaikantis suomį. V.Macevičius šmaikštavo turįs ir romantišką pomėgį – šaudymą. “Jei turiu ginklą savigynai, privalau mokėti ir juo naudotis. Tačiau ir šaudykloje praktinis šaudymas man yra atsipalaidavimas”, – pasakojo bent kartą per mėnesį tokį malonumą sau leidžiantis vyriškis. Ponas Vidmantas svarstė, kad galbūt tai – ne būtinybė, o veikiau įpratimas. “Pats drąsiau jaučiuosi”, – pripažino pašnekovas.
Vienas Panevėžyje gyvenantis bendrovės direktorius teigė jau 15-a metų nebuvęs valgykloje. V.Macevičius tvirtino būtinai laikąsis maitinimosi tvarkaraščio – pietaująs 23-1 val. “Seku Vakarų Europos pavyzdžiu – valgau vėlyvuosius pietus”, – juokavo ponas Vidmantas. Pašnekovas netgi išdavė savo firminį patiekalą – plovą. Tiesa, jis kiek netradicinis – jau daug metų mėsos nevalgantis V.Macevičius šį gruzinų nacionalinį valgį paskanina baravykais ar sojų faršu. Unikalų receptą ponas Vidmantas teigė perėmęs iš kadaise elektrinėje derintoju dirbti atvykusio korėjiečio. Iš savo raciono išbraukęs mėsą bendrovės vadovas tikino jos nė nepasigendantis. “Jei metus vieno produkto nevalgai, vėliau jo pats organizmas nebepriima”, – sakė pašnekovas. Kažkada svėręs 107 kilogramus, pakoregavęs mitybą, V.Macevičius sureguliavo svorį.
Ir vis dėlto įdomiame pono Vidmanto gyvenime svarbiausią vietą užima ne ekstremalūs pomėgiai, o pareiga. “Pirmiausia – darbas, antroje vietoje – darbas, o toliau – visa kita: šeima, pramogos”, – savo prioritetų eiliškumą vardijo vyriškis.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Macevičius buvo vienas iš gelbėtojų, iš Platelio ežero ištraukusių sraigtasparnio, nusinešusio 13 žmonių gyvybes, liekanas.
