Kelią pas Panevėžyje gyvenantį skulptūrinės taksidermijos meistrą Egidijų Vendelskį žino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio medžiotojai. Jo dirbtuvėse atgyja ir lietuvių akiai įprasti gyvūnai, ir egzotiškų medžioklių laimikiai. Taikantis aukščiausio lygio taksidermijos technologiją meistras amato paslapčių neslepia ir baimintis konkurencijos neturi dėl ko. „Taksidermijos neišmoksi nei per metus, nei per trejus. Tuo reikia gyventi ir mokytis pradėti nuo mažumės, – įsitikinęs E.Vendelskis. – Ir tikrai nieko nepavyks, jei neturėsi Dievo duoto talento.“
Mokėsi fanatiškai
E.Vendelskis į taksidermijos paslaptis gilinasi jau trisdešimt penkerius metus – nuo tada, kai būdamas vaikas pradėjo lankyti ornitologų būrelį Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Šešiolikmetis jau dirbo muziejaus laboratorijoje, pradėjo savarankiškai gaminti iškamšas.
„Noras pažinti gamtą buvo didžiulis. Būčiau dirbęs, net jei atlygio niekas nebūtų mokėjęs, – Egidijus net nebando slėpti esantis savo darbo fanatikas. – Dirbdavau tiek, kad dažnai laboratorijoje ir miegodavau.“ Muziejuje jaunuolis patirties sėmėsi iš senųjų meistrų, vadinamosios smetoniškos mokyklos. Nauji vėjai pūstelėjo, kai atsivėrė sienos į užsienį, iš ten buvo galima parvežti ir idėjų, ir medžiagų.
Meistras sako, kad bene svarbiausia taksidermijos paslaptis – pradėti mokytis nuo mažų dienų, nes suaugusio žmogaus išmokyti nebeįmanoma. „Fanatiškai skirti visą laiką pomėgiui gali tik vaikas, – svarsto taksidermininkas. – Nebe laikas mokytis, kai grįžus iš kariuomenės merginos rūpi.“
E.Vendelskis buvo vienas iš skulptūrinės taksidermijos pradininkų T.Ivanausko zoologijos muziejuje, daug jo rankomis atkurtų žvėrių ir šiandien yra ekspozicijoje ir stebina savo tikroviška išvaizda.
Vienas iš įspūdingiausių darbų – 4 stumbrų grupė. Juos padaryti užtruko devynis mėnesius. „Stumbrus lipdydamas dažnai važiuodavau į zoologijos sodą pažiūrėti, kaip atrodo gyvi“, – prisiminė pašnekovas. Įprotis pirmiausia ištyrinėti gyvą žvėrį išliko iki šiol. Kai tenka atkurti egzotiškus, Afrikoje sumedžiotus žvėris, jų nuotraukų Egidijus ieško internete.
Pabaisų negamina
Biologiniu pagrindu iškamšas kuriančiųjų Lietuvoje likę vos keli, E.Vendelskis – vienas iš jų. Pagal tikslius gyvūno kailio matmenis jis lipdo molio formą, kuri milimetro tikslumu atitinka žvėries išvaizdą, paskui lieja tuščiavidurę formą. Taksidermininkų, kurie dar turi kantrybės lipdyti molio formas, Lietuvoje likę tik du – E.Vendelskis ir Kęstutis Bibartas.
„Man neįtinka net amerikiečių gamintos gyvūnų formos, – Egidijus išduoda kaskart siekiantis geriausio rezultato. – Esu įsitikinęs, kad formą turi lipdyti pats.“ Pačiam reikia ruoštis ir kailį. „Trofėjui kailis turi būti išdirbtas visai kitaip nei kailiniams siūti, reikia atlikti daug papildomų operacijų“, – atskleidžia E.Vendelskis.
Daugelis iškamšų meistrais save vadinančių žmonių eina lengviausiu keliu – nusiperka žvėries formą ir ant jos traukia kailį nekreipdami dėmesio į matmenis. Kailis išsitempia ar būna per didelis ir žvėris tampa paprasčiausia pabaisa. Šiuolaikinių chemikalų paveiktas tokių iškamšų kailis gal ir nenusišers, tačiau patyrusi akis iškart atskirs, kad tai diletanto darbas.
Paslaptis – matyti žvėrį
„Tokiems meistrams tik piršlio iškamšas daryti, – kritikos negaili specialistas. – Atrodo, kad gyvo žvėries jie niekada ir nematė.“ Viena iš taksidermijos paslapčių ir yra įsivaizduoti žvėrį natūralioje aplinkoje.
E.Vendelskis sako, kad taksidermininkas į žvėrį žvelgia visiškai kitaip negu medžiotojas. „Medžiotojas mato tik ragus ir mėsą, o taksidermininkas stengiasi įsivaizduoti žvėrį gamtoje, – paaiškina meistras. – Todėl be rimtų anatomijos ir zoologijos žinių čia neišsiversi.“
Daugybę metų aistringai medžiojęs Egidijus šio užsiėmimo atsisakė. Šautuvo į rankas jis nebeima ne tik dėl laiko stokos – pasikeitė požiūris į gamtą, šauti į žvėrį jam pasidarė gaila.
Darbo E.Vendelskis turi tiek, kad žvėries kailį atnešusiam klientui net negali pasakyti, kada jis sulauks trokštamo trofėjaus – gal po metų ar dar vėliau.
Krokodilo nebedarys
Darbo iškamšų meistrui labai padaugėjo, kai pasiturintys žmonės pradėjo važiuoti medžioti į Afriką ir iš ten parsivežti egzotiškų gyvūnų kailių. Kiek rūšių gyvūnų teko atkurti, Egidijus neskaičiuoja. Iš Afrikos atkeliauja įspūdingi zebrų, antilopių kailiai.
Turėti egzotiškos medžioklės trofėjų ne kiekvienam medžiotojui sekasi sklandžiai. Pasitaiko, kad iš Afrikos atvežtas sūdytas kailis būna užpultas raudonukės. Tuomet tenka griebtis brangių chemikalų, tačiau kailius ir jie ne visada gali išgelbėti.
„Labai svarbu domėtis kitų meistrų darbu, neužsikonservuoti savyje, nes taip prarasi galimybę tobulėti“, – sako E.Vendelskis.
Kartą daręs trijų metrų krokodilo iškamšą tokio užsakymo Egidijus kitąkart sako nesiimsiantis. Krokodilas išėjo grėsmingas kaip gyvas, bet jo oda pasirodė esanti pernelyg kaprizinga, kol nuo visų išgaubimų nuskuto riebalus, meistras sugaišo apie dvi savaites.
Dabar E.Vendelskis lipdo žirafos formą. Sako, kad prie didžiulio gyvūno teks darbuotis apie du mėnesius. Šis darbas kelia ir nemažai rūpesčių – kai reikės ant formos vilkti odą, aukštaūgė žirafa dirbtuvėse netilps, iškelti ją pro langą taip pat bus keblu.
Nesiimantis gaminti žuvų trofėjų, nemėgstantis laiko skirti paukščiams, E.Vendelskis tikina niekada nebedarysiantis ir naminio ožio iškamšos. „Ožio smarvė lieka, kad ir kiek kailį plautum, – neslepia meistras. – Nedarau mažų paukščių, bet kai atnešė negyvą kukutį, nustebau ir ėmiausi darbo. Tiesą sakant, nemaniau, kad jie dar gyvena Lietuvoje.“
Iš Panevėžio nebėgs
Į Panevėžį E.Vendelskis atvažiavo prieš dvidešimt metų. Kaip zoologijos muziejui pradėjo vadovauti supratimo apie gamtą neturėjęs partijos sekretorius, Egidijus suprato, kad tokiomis sąlygomis dirbti nebegalės, ir iš muziejaus išėjo. Tačiau zoologijos muziejus iki šiol liko antraisiais namais, kur daug artimų žmonių. Iškamšas muziejui E.Vendelskis gamina iki šiol.
Palankia situacija, kai specialistas liko laisvas, suskubo pasinaudoti tuometis Panevėžio valstybinio parodomojo medžioklės ir žūklės ūkio direktorius Viktoras Vasiljevas. Jis pakvietęs Egidijų dirbti ir pasirūpino, kad būtų suteiktos viliojančios sąlygos.
Prigijęs Panevėžyje E.Ven-delskis niekur nebesirengia iš čia bėgti. Sako nebėgsiantis ir į užsienį, nors ten jo darbas būtų įvertintas nepalyginti didesniais pinigais. E.Vendelskį kartais stebina lietuvių medžiotojų elgesys: sumokantys didžiules sumas už medžioklės licencijas Afrikoje, kai kurie nesigėdija derėtis vos ne dėl kelių litų.
Pasitiki žinovai
Dažnai patarimo pas Egidijų užsukantis V.Vasiljevas mielai prisimena tuos prieš dvidešimt metų laikus. „Turėti tokį žmogų Panevėžyje mums buvo tikras atradimas, – pasakojo aistringas medžiotojas V.Vasiljevas. – Tuo metu medžioklės ūkis turėjo fazanyną, rengdavome medžiokles. Ieškojome žmogaus, kuris mokėtų padaryti fazanų iškamšas.
Labai greitai pas Egidijų pradėjome vežti ir šernų, ir lapių, ir kitokių žvėrių kailius.“
V.Vasiljevas tikina žinantis gal šimtą iškamšas gaminančiųjų, tačiau kaip gerai žvėris pažįstantis žmogus sako vertinantis tik E.Vendelskio darbą.
„Vieną kitą iškamšą savo malonumui pasidarau ir aš, bet esu toks savamokslis, kaip ir tie, kurie žvėrių kailius kemša šiaudais“, – sako humoro jausmo nestokojantis buvęs medžioklės ūkio direktorius. V.Vasiljevas apgailestauja, kad Egidijus nesileidžia įkalbamas dalyvauti pasaulio taksodermininkų varžybose, kur jo darbai vargu ar turėtų rimtų konkurentų. Egidijus tarsteli, kad varžybos – labai slidus reikalas.
Objektyviai įvertinti trofėjų sudėtinga, įsiplieskia didžiuliai ginčai, dažnai nugali simpatijos ir antipatijos.
Pasekėjų neturi
Pasekėjų E.Vendelskis neturi ir neslepia manantis, kad nebepavyks rasti mokinį, kuris sugebėtų perimti jo patirtį. Pasak meistro, imtis tokio sunkaus, negreitai rezultatų ir pinigų duodančio darbo jaunimas nenori. Taksodermininkas turi turėti dieviškos kantrybės ir velniško užsispyrimo, o tai retas šių dienų jaunimo bruožas.
„Taksodermija tarsi jungia kelias profesijas: turi turėti menininko gyslelę, kad galėtum nusilipdyti formą, išmanyti anatomiją, išmokti dirbti su chemikalais, – vardija meistras. – Kai reikia uždažyti visus tarpelius, užsiūti, kad siūlių nesimatytų, pasijunti dirbantis kaip mikrochirurgas.
Taksodermijos mokslų nėra niekur pasaulyje, tačiau tai mokslas – be pabaigos. Mokausi trisdešimt penkerius metus ir vis dar turiu didžiulės erdvės tobulėti.“
Birutė KRONIENĖ
D.Liberio nuotr. Dabar E.Vendelskis
darbuojasi prie žirafos formos.
