Sprangus kąsnis.
Prieš dešimt metų Seimo narys Kęstutis Glaveckas juokais siūlė apdrausti ir susprogdinti „Mažeikių naftą“. Taip neva būtų užbaigtos nuolatinės problemos, kurias kėlė bandymai kam nors parduoti naftos perdirbimo įmonę ir paversti ją pelninga. Per 10 metų „Mažeikių nafta“ pakeitė tris šeimininkus. Pirmasis investuotojas „Williams International“, nors ir skirdamas mažiausiai finansinių investicijų, padarė bene didžiausią įtaką tuometei Lietuvos politikai.
Ilgą laiką „Mažeikių nafta“ (dabar „Orlen Lietuva“) buvo politinių intrigų ir net kraupių nusikaltimų epicentre. Būdama svarbia Lietuvos energetikos sektoriaus dalimi „Mažeikių nafta“ pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį nuolat patirdavo didžiulių nuostolių ir būdavo siejama su korupcijos bei pinigų švaistymo skandalais. Lietuvos Vyriausybė buvo nusprendusi, kad tik Vakarų kompanija, tapdama strategine investuotoja, gali sutvarkyti „Mažeikių naftos“ problemas ir paversti ją pelninga įmone. Po maždaug dvejus metus trukusių derybų, 1999 m., Vyriausybė nutarė už 75 mln. JAV dolerių (tuo metu apie 300 mln. litų) parduoti 33 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų ir atiduoti valdymo teises amerikiečių kompanijai „Williams International“.
Derybos su „Williams International“ vyko itin sunkiai ir audringai. Nuo pat pradžių netrūko įvairių nesusipratimų, klaidingų (ar vedamų neaiškių interesų) sprendimų. Turbūt nebuvo nė vieno rimtesnio tuomečio politiko, kuris nebūtų turėjęs savo nuomonės dėl to, ar buvo verta „Williams International“ parduoti akcijas ir kokiomis sąlygomis. Net pačioje Vyriausybėje tvyrojo didžiulė įtampa ir susiskaldymas dėl sutarties su „Williams“.
Tramplinas R. Pakso skrydžiui
1999 m. spalio pabaigoje tuometis premjeras Rolandas Paksas viešai kreipėsi į tautą ir pranešė, kad nesutiks pasirašyti sutarties su „Williams International“. Tuo metu R. Paksas aiškino, kad „pasirašydama šią sutartį Lietuva „Mažeikių naftai“ turėtų perduoti 1 mlrd. 400 mln. litų“. Tokia suma, anot R. Pakso, pagal sutarties sąlygas Lietuvos Vyriausybė turėjo padengti „Mažeikių naftos“ apyvartinio kapitalo trūkumą. R. Paksas dievagojosi, kad jo sąžinė neleido šios naštos užkrauti ant visos Lietuvos gyventojų pečių. Vis dėlto vėliau Seimo laikinoji komisija, sudaryta „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybėms tirti, nurodė, kad ši suma neatitiko realių finansinių Lietuvos įsipareigojimų ir premjero interpretacijos buvo nepagrįstos.
Ši R. Pakso kalba gali būti laikoma svarbiausiu tramplinu, kuris vėliau dukart Vilniaus merą ir dukart premjerą iškėlė į politikos olimpą, sustiprino jo kaip kovotojo su „korumpuotais politikais“ įvaizdį ir leido laimėti prezidento rinkimus 2003 m.
R. Paksas 1999 m. rudenį atsistatydino iš premjero posto, jį pakeitė Andrius Kubilius. Sutartis su „Williams“ buvo tarsi „karšta bulvė“, kurios kratėsi ne vienas politikas. Sutartį su „Williams International“ pasirašė tuometis valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys. Nors ilgą laiką sutartį rėmė tuometis prezidentas Valdas Adamkus, prieš pat jos pasirašymą buvo išplatintas prezidento spaudos tarnybos pranešimas, kad šalies vadovas neremia sutarties pasirašymo. Vis dėlto tai nepakeitė visuomenės nuomonės, kad dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo kalčiausi konservatoriai ir prezidentas V. Adamkus.
„Mažeikių nafta“ – bene labiausiai politizuota Lietuvos įmonė per du nepriklausomybės dešimtmečius.
Iki tol buvo itin aukšti V. Adamkaus reitingai smarkiai smuko ir jau nebepasiekė buvusių aukštumų – tai galiausiai baigėsi V. Adamkaus pralaimėjimu 2003 m. prezidento rinkimuose. Pats V. Adamkus vėliau Seimo laikinajai komisijai, tyrusiai „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes, teigė, kad neprieštaravo Seimo pozicijai. Be to, jis prisipažino, kad užstrigus deryboms su „Williams“ ėmėsi tarpininkavimo, jog jos nežlugtų: tuometės valdančiosios daugumos prašymu V. Adamkus kreipėsi į verslininką Juozą Kazicką, kad šis padėtų amerikiečių bendrovę sugrąžinti prie derybų stalo. J. Kazickas, pasak V. Adamkaus, „sutiko padėti, atvyko ir dalyvavo posėdžiuose“. Tokia dviprasmiška V. Adamkaus pozicija demonstravo nepasitenkinimą sutarties detalėmis, tačiau kartu ir nenorą kliudyti pačiam privatizavimo procesui. „Užsitęsusi politinė ir finansų krizė būtų kėlusi rimtą pavojų valstybės stabilumui“, – 2004 m. dalyvaudamas Seimo laikinosios komisijos posėdyje minėjo V. Adamkus.
Svarbiausi sutarties su „Williams International“ šalininkai buvo tuomečiai „Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių“ lyderiai. Derybose aktyviai dalyvavę A. Kubilius, Rasa Juknevičienė, Arvydas Vidžiūnas ir pats konservatorių lyderis, tuometis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis nuolat pabrėždavo, kad amerikiečių investicijos pirmiausia yra Lietuvos saugumo garantas. Anot konservatorių, tai turėtų pritraukti bendrą JAV dėmesį Lietuvai ir padėti atsispirti Rusijos įtakai. Nesusitarus su amerikiečiais, anot konservatorių, „Mažeikių nafta“ neišvengiamai būtų atitekusi Rusijos kompanijai ir ilgam paliktų Lietuvą Rusijos ekonominės bei politinės įtakos zonoje.
Nuostolių šleifas
Per didžiulius vargus ir politinių sąmokslų šešėlius atėjusi į Lietuvą „Williams International“ nesugebėjo atgaivinti „Mažeikių naftos“. Amerikiečių valdoma „Mažeikių nafta“ ir toliau dirbo nuostolingai: 2000 m. buvo patirta 147,6 mln., 2001 m. – jau 287,7 mln., o 2002 m. – 185 mln. litų nuostolių. Galiausiai „Williams International“ 2002 m. rugsėjo mėn. pardavė savo turimas „Mažeikių naftos“ akcijas ir valdymo teises Rusijos kompanijai „Yukos“ už 85 mln. JAV dolerių. Prieš tai iš Lietuvos Vyriausybės įgijusi 26,8 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų, JAV kompanija galiausiai užsitikrino kontrolinį akcijų paketą. Tik valdant „Yukos“ vienintelė naftos perdirbimo įmonė Baltijos šalyse ėmė dirbti pelningai.
2002 m. rugsėjo 24 d. pradėjusi veikti laikinoji Seimo komisija, ketinusi ištirti „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes, savo išvadas pateikė tik po dvejų metų. Apklaususi daugybę politikų ir pareigūnų komisija konstatavo, kad „Mažeikių nafta“ buvo privatizuota pažeidžiant Lietuvos interesus. Komisijos išvadų duomenimis, „Williams“ net nebuvo suinteresuota siekti pelningos „Mažeikių naftos“ veiklos, nes pagal sutartį tuomet amerikiečiams būtų tekę apmokėti papildomą 75 mln. JAV dolerių vekselį. Kita vertus, net ir esant nuostolingai „Mažeikių naftos“ veiklai, „Williams International“ ir toliau gaudavo valdymo mokestį, kuris sudarė 222 mln. litų. Kartu su patirtais veiklos nuostoliais „Mažeikių nafta“ per 1999–2002 m. iš viso patyrė 813 mln. litų nuostolių. Nors su „Williams“ atėjimu buvo siejamos „Mažeikių naftos“ modernizavimo viltys, didžioji dalis paskolų buvo skirta tik apyvartinėms lėšoms užtikrinti.
Lietuvos valstybė, prisiimdama garantijas už paskolas, kurių reikėjo „Mažeikių naftos“ apyvartinėms lėšoms ir investicijoms (Valstybės kontrolės duomenimis – už 221,5 mln. JAV dolerių), suteikdama lengvatas „Mažeikių naftai“ naftos ir produktų pervežimui, kurį taikė „Lietuvos geležinkeliai“, realiai negavo jokios apčiuopiamos naudos iš akcijų pardavimo „Williams International“. Anot Seimo laikinosios komisijos išvadų, akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valstybei priklausančių akcijų pardavimas, atsižvelgiant į dabartinius įmonės veiklos rezultatus, „laikytinas nesėkmingiausiu tarp visų Vidurio Europos naftos perdirbimo įmonių privatizavimų“.
Šios komisijos išvados, patvirtintos 2004 m., labai nepatiko konservatoriams. A. Kubilius 2004 m., kritikuodamas Seimo laikinosios komisijos išvadas, aiškino, kad prastus „Mažeikių naftos“ veiklos rodiklius lėmė ne sutartis su „Williams“, o nepalankios rinkos sąlygos. Tačiau ne tik politiniai vertinimai, bet ir oficialių valstybės institucijų išvados buvo negailestingos: susitarimai su „Williams International“ buvo kupini nenaudingų Lietuvai sąlygų. Vienintelis argumentas – jog tai buvo išimtinai politinės investicijos, siejamos su vakarietiško kapitalo ir valdymo gebėjimų atėjimu į Lietuvą. Tačiau kaip dažniausiai būna, politiniai ir ekonominiai tikslai gana dažnai nesutampa. Net ir tapusi pelninga „Mažeikių nafta“ iki šiol neatsikratė „politinių motyvų“ šleifo: lenkų „PKN Orlen“ investicija į „Mažeikių naftą“, perimant įmonę iš „Yukos“, taip pat buvo sustiprinta „strateginės partnerystės“ tarp Lietuvos ir Lenkijos argumentais. Tačiau keičiantis politinėms valdžioms, finansiniai rodikliai galiausiai tampa svarbesni. Lenkų politikai dar pernai buvo užsiminę, kad investicijos nepasiteisino ir gali būti svarstomos galimybės atsisakyti Mažeikių įmonės. Nors pastaruoju metu šios kalbos aprimo, „Mažeikių nafta“ iki šiol neatsikrato bene labiausiai politizuotos Lietuvos įmonės reputacijos.
