T. Janeliūnas.
Vasario 1 d. Egipte laukta didžiausių protesto akcijų nuo pat neramumų pradžios. Egipto prezidento Hosnio Mubarako pastangos suvaldyti protestuotojus ir „nuleisti garą“ pakeičiant vyriausybę kol kas neduoda laukiamų rezultatų. Sausio 29 d. H. Mubarakas atleido buvusią vyriausybę ir naujuoju ministru pirmininku paskyrė civilinės aviacijos ministrą Ahmedą Shafiqą.
Be to, Egipto prezidentas paskyrė ir galimą savo įpėdinį – Egipto žvalgybos viršininkas Omaras Suleimanas paskirtas viceprezidentu. Jam buvo pavesta pradėti derybas su opozicinių grupių atstovais, bandant stabilizuoti situaciją.
Šie veiksmai liudija, kad H. Mubarakas ieško galimybių išsaugoti bent jau dabartinį režimą ir užsitikrinti asmeninį saugumą, jei tektų pasitraukti iš prezidento posto. Vis dėlto Egipto revoliucijos eiga kol kas nerodo vienintelio galimo rezultato. Kaip gali atrodyti Egipto politinė ateitis? Kokių galima tikėtis geopolitinių pokyčių visame regione?
Revoliucija be vizijos
H. Mubarakas valdo Egiptą nuo 1981 metų. Kaip ir iki jo buvę Egipto prezidentai Anwaras El Sadatas (nužudytas 1981 m. dėl taikos susitarimų su Izraeliu) bei Gamalis Abdelas Nasseras, dabartinis Egipto prezidentas – buvęs kariškis, palaikęs pusiau karinį autoritarinį režimą šalyje.
Nuo pat 1952 m., kuomet šalyje įvykdytas karinis perversmas ir pakeista monarchija, kariškiai buvo laikomi esmine stabilizuojančia jėga, leidžiančia Egiptui progresuoti. Ideologiniai ir religiniai judėjimai buvo labai smarkiai kontroliuojami, neleidžiant jiems tapti potencialia alternatyva kariniam režimui.
Tokioje politiškai suvaržytoje aplinkoje iki šiol taip ir nesusiformavo jokia reali opozicija, turinti aiškią politinę programą ir viziją, kaip gali atrodyti nauja, „kitokia“ Egipto politinė sistema. Kibirkštimi imtis protestų prieš H. Mubaraką ir visą režimą tapo ne politiniai suvaržymai, bet labai buitinės priežastys: kylančios maisto kainos, auganti bedarbystė ir ypač, kaip pastebi ir Artimųjų Rytų ekspertas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Egdūnas Račius, – jaunimo nusivylimas ir netikėjimas savo ateitimi. Šia prasme Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų revoliucijos savo prigimtimi primena labiau 1968-ųjų Prancūzijos protestus, nei, tarkime, „spalvotąsias revoliucijas“ Rytų Europoje pastarąjį dešimtmetį.
Todėl dabartinių neramumų Egipte scenarijai nėra tokie aiškūs, kaip kad buvo Gruzijos „rožių“ ar Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ metu. Gruzijoje ir Ukrainoje aiškiai varžėsi dvi politinės jėgos – inertiška, visomis pokomunistinės epochos ydomis persismelkusi valdžia ir provakarietiška, tikrąją demokratiją žadanti opozicija. Egipte protestuotojai prieš autoritarinį režimą neturi aiškios, vienijančios linijos, kuri leistų jau dabar spręsti, kas atsitiks, jei dabartinis režimas vis dėlto žlugtų.
Egipto revoliucijos scenarijai
Žvelgiant į galimą dabartinių įvykių plėtotę, Egipto politiniai pokyčiai gali rutuliotis keliomis kryptimis. Vienas scenarijus – dabartinio karinio režimo išlaikymas ir situacijos stabilizavimas. Šis scenarijus gali įgauti keletą formų.
Mažiausiai pokyčių būtų galima tikėtis, jei H. Mubarakas sugebėtų išlaikyti daugmaž visą karinį elitą savo rankose ir tik nominaliai pateiktų įvairių pažadų įsiaudrinusiai visuomenei, žadėdamas ekonomines reformas ir daugiau politinių laisvių. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad protestuotojus patenkintų bet kokie žadami pokyčiai, kuriuos vykdyti ketintų H. Mubarakas.
Minios entuziazmas gali nesiliauti, kol nebus paskelbta apie paties H. Mubarako pasitraukimą. Tokiu atveju prezidento postą gali perimti kažkas iš dabartinės H. Mubarako aplinkos – pavyzdžiui, tas pat viceprezidentas Omaras Suleimanas. Šis scenarijus reikštų dabartinio režimo išlikimą. Būtent to siekia kariškių elitas, nenorintis atiduoti valdžios į besiformuojančios opozicijos rankas. Pokyčiai Egipto politinėje sistemoje gali būti minimalūs, nors tam tikras judėjimas „demokratizacijos“ link turėtų būti.
Priešinga scenarijaus linija vestų į visišką režimo pakeitimą ir naujos politinės tvarkos formavimą. Šis scenarijus turi žymiai daugiau nežinomųjų ir galimų pokyčių alternatyvų. Šiuo metu galima identifikuoti dvi šiek tiek aiškesnes galimybes: musulmoniškos linijos įsivyravimą ir provakarietiškos liberalios demokratijos šalininkų pergalę. Pirmajai alternatyvai atstovauja „Musulmonų brolija“, kuri laikoma bene vienintele rimtesne jėga, galinčia suvienyti protestuotojus į religinį judėjimą.
Vis dėlto, kaip pastebi Vakarų apžvalgininkai, „Musulmonų brolijai“ trūksta radikalesnio „užsidegimo“ ir plataus palaikymo visuomenėje, kad ji galėtų tikėtis tapti aiškiu revoliucijos vedliu.
Antroji alternatyva labiausiai siejama su buvusiu Tarptautinės atominės energetikos agentūros vadovu Mohamedu El Baradejumi. Šis Vakaruose gerai žinomas politikas galėtų tapti lyderiu, vedančiu Egiptą į liberalią demokratiją. Tačiau vėl gi – Egipte daug mažiau žmonių, siekiančių Vakarams tipiškos demokratijos, nei norinčių elementaraus ekonominių sąlygų pagerinimo.
Kol kas M. El Baradejus gali tikėtis nebent galimybės dalyvauti rinkimuose ir pretenduoti tapti nauju Egipto prezidentu, jei tokie rinkimai apskritai būtų rengiami. Suburti masinę pro-vakarietišką politinę jėgą M. El Baradejus kol kas nespės, kad galėtų perimti valdžią pereinamuoju laikotarpiu.
Ko tikisi pasaulis
Vakarai ir Egipto kaimynai mažiausiai norėtų ilgai trunkančio nestabilumo. Ypač didelį nerimą įvykiai Egipte kelia Izraeliui. Po to, kai Izraelis 1979 m. sudarė taikos susitarimą su Egiptu ir užsitikrino santykinai ramų gyvenimą bent jau iš Sinajaus pusiasalio pusės, dabartiniai neramumai Egipte yra didžiausias iššūkis visam Izraelio saugumui ateityje.
Jei į valdžią Egipte ateitų radikalios islamistinės jėgos, kiltų didelė tikimybė, kad taikos sutartys su Izraeliu būtų peržiūrėtos.
Islamistų valdomas Egiptas, kaip teigia amerikiečių geopolitikos ekspertas George’as Friedmanas, būtų „katastrofa JAV užsienio politikai Artimuosiuose Rytuose“. Egiptas ilgą laiką buvo stabilizuojanti regioną valstybė, todėl JAV itin dosniai rėmė H. Mubarako režimą bei skatino Egiptą susilaikyti nuo galimų aljansų su radikalesniais islamistų režimais Artimųjų Rytų regione. Nors JAV vadovai skelbia pareiškimus, kupinus nerimo dėl smurto ir tikėjimo, kad Egiptas gali tapti demokratiška valstybe, iš tiesų kol kas amerikiečiai atrodo pasimetę.
ES taip pat demonstruoja visiškai beformį atsargumą. Po ES užsienio reikalų ministrų susitikimų buvo paskelbta itin atsargi deklaracija, kurioje raginama Egipte surengti laisvus rinkimus, užtikrinti „taikų pereinamąjį periodą“ ir dialogą su opozicijos atstovais. Visa tai liudija, kad pasaulis mažiausiai trokšta nevaldomo chaoso Egipte, tad vardan tvarkos susitaikytų ir su autoritarinio režimo išlikimu.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
