Ovidijus Lukošius
Drąsa, tiesa ir sąžinė. Tai trys savybės, kurių Lietuvoje niekada, o ypač pastaraisiais metais, nebuvo daug. Politikoje šis deficitas visuomet buvo itin ryškus. Ypač pastarosiomis savaitėmis, kai investuotojus ir verslą šiurpino politikų pastangos ne tik sugriauti mokesčių sistemą, bet ir kurstoma neapykanta visuomenėje.
Visa ši košė užvirė dėl duoto pažado nuo 2012-ųjų atkurti nurėžtas pensijas. Tesėti pažadus sąžininga, ir niekas neprieštaraus, kad pensijos Lietuvoje pavydą gali kelti nebent Afrikos gyventojams. Nesąžininga buvo dalinti tuščius pažadus, neatsižvelgiant į sudėtingą šalies ekonominę padėtį. Tačiau politikai skaičiuoti moka tik iki keturių – nuo vienų rinkimų iki kitų. Pensijas sugrąžinti į ikikrizinį lygį buvo nuspręsta rinkimų išvakarėse tik todėl, kad politikams norisi įsiteikti didelei ir aktyviai rinkėjų grupei. Tai buvo itin akivaizdu stebint, su kokiu įniršiu pulti pensiniai fondai. Taigi, politikai elgėsi nesąžiningai jau tada, kai dalijo nepasvertus pažadus.
Antras itin svarbus klausimas – kas yra ikikrizinis lygis? Nereikėtų pamiršti, kad ruošdamasis 2008-ųjų rinkimams buvęs Seimas (visi tuomečiai partijų lyderiai dirba ir šiame) socialdemokratų ir konservatorių balsais sparčiai didino pensijas. Štai 2007-aisiais vidutinė senatvės pensija buvo 595,41 lito, 2008-aisiais – jau 769,66 lito, o 2009-aisiais šoktelėjo iki 811,12 lito. 2008 m. pasaulyje jau buvo juodos krizės metai ir tik rinkimais užsiėmę politikai buvo kurti ir akli. 2011 m. vidutinė senatvės pensija yra 748,44 lito. Palyginkime šį skaičių su 2007-aisiais, puikiais Lietuvos ekonomikai metais, ir neliks abejonių, kad rūpestis pensininkais nėra nuoširdus.
Gruodžio pradžioje kilusį populizmo uraganą sukėlė Vyriausybės siūlymas tik iš dalies atkurti prieš krizę nurėžtas pensijas. Tačiau iš Seimo ir prezidentūros ėmė griaudėti griaustinis ir lakstyti žaibai, tad premjeras Andrius Kubilius buvo priverstas atsitraukti.
Argumentas – negalima taupyti pensininkų sąskaita. Įtikinantis? Taip. Kontrargumentas – valstybės finansinė sveikata pernelyg pašlijusi, kad galėtume sau leisti ikikrizinėmis vadinamas pensijas. Ir tai tiesa. Maža to, Lietuvos ekonominė padėtis šiemet yra gerokai pavojingesnėje situacijoje nei buvo prieš metus. Pernai jau skelbėme krizės pabaigą, šiemet – daugiausia dėl euro zonos politikų vangumo ir klaidų – esame prie naujo sąstingio ar net recesijos slenksčio.
Tad kodėl politikai ignoruoja realybę ir dėl vienos socialinės grupės prielankumo siekia sujaukti visą mokesčių sistemą? Atsakymas vienas – artėja rinkimai. Drąsa imtis nepopuliarių sprendimų išgaruoja, viršų ima veidmainystė ir aistra populiarumo taškams politikų reitinguose. Štai keletas valstybės vadovų ar jų atstovų minčių, kuriomis jie lygiai prieš metus malšino kai kurių opozicijos atstovų raginimus jau 2011 m. kilstelėti pensijas. Skirtumas tik toks, kad tuomečiai siūlytojai siekė taškų prieš savivaldos rinkimus, dabar choras gerokai vieningesnis, nes artėja Seimo rinkimai – kova dėl išlikimo ne kokiems ten vietiniams savivaldybių veikėjams, o partijų aukščiausiems ešalonams.
Taigi, pernai gruodžio pradžioje Seimo pirmininkė Irena Degutienė sakė: „Pensijų didinimas keltų grėsmę Lietuvos socialinei sistemai. Iškyla didelė grėsmė, tuo labiau kad pas mus visada skaičiuojamas konsoliduotas biudžeto deficitas – valstybės ir savivaldybių biudžetas, „Sodros“ biudžetas ir privalomojo sveikatos draudimo biudžetas.“
Jai antrino prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas: „Opozicijos siūlymai nuo kitų metų atstatyti sumažintas pensijas gali būti žingsnis prarajos link. Padidinus biudžeto išlaidas, Lietuvai gali tekti kreiptis finansinės pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF).“
Premjeras A. Kubilius ir tada, ir dabar abiem kojomis stovėjo ant žemės, tačiau prieš metus buvo ryžtingesnis: „Realiomis finansinėmis galimybėmis nepagrįstas užmojis didinti pensijas gali grėsti nacionalinės valiutos lito stabilumui. Lito stabilumas yra labai trapus dalykas. Jeigu kas nors nori pabandyti pažiūrėti, o kaipgi atrodys gyvenimas su nestabiliu litu, tai reiškia, su devalvuojamu litu, – juokauju, kad galime pabandyti tokį eksperimentą. Aš negąsdinu, sakau realybę.“
Tačiau dabartinė padėtis nėra be išeities. Didesnis PVM, visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, visuotinis automobilių mokestis. Tai tik keli nepopuliarūs, bet logiški sprendimai, skatinantys visą visuomenę priversti prisidėti ne tik prie didesnio biudžeto ir didesnių pensijų, bet ir išspręsti kitas įsisenėjusias problemas (šiai temai ir skirta pagrindinė žurnalo IQ tema).
Tačiau tam ryžtis reikia drąsos, būtina suvokti tiesą apie realią ekonominę padėtį ir būti sąžiningiems, kad už trumpalaikę politinę sėkmę rinkimuose svarbesni ilgalaikiai visos valstybės interesai. Žodžių „drąsa“, „tiesa“ ir „sąžinė“ antonimai yra bailumas, melas ir apgavystė. Šių žodžių suma yra niekšybė, kurios įkaitais ir esame.
___________________
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
