Nepainiokite sporto su politika. Kaip dažnai tenka išgirsti šią frazę, tarsi turinčią pabrėžti, kad bent dviem rungtynių valandoms ar dviem olimpinėms savaitėms reikia pamiršti karus ir kitas žemiškas negandas.
776 m. pr. Kr. senovės Graikijoje gimė tradicija, kad per olimpines žaidynes skelbiamos paliaubos, akcentuojant sporto pirmenybę prieš tą pačią politiką. Ir sporto, ir politikos principus suformavę graikai šias dvi sritis aiškiai atskyrė. Tačiau žmonija per tuos kelis tūkstantmečius nužengė ilgą kelią. Ilgą nebūtinai reiškia, kad vaisingą, nes ne vienas filosofas įnirtingai stebėjosi ir dabar tebesistebi, kad materialinės žmonijos būklės gerėjimas nebūtinai koreliuoja su žmonių padermės moralinių savybių raida.
Taip ir sportas ilgainiui tapo tik dar vienu politikos tarnu. Pirmas ryškus šių permainų pavyzdys – 1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės. Olimpiada turėjo tapti Adolfo Hitlerio ir nacistinio Trečiojo Reicho triumfo žygiu. Įsisukęs Josepho Goebbelso propagandos aparatas užtikrino, kad taip ir įvyktų, tačiau apie „arijų pranašumą“ aiškinusio A. Hitlerio medaus statinę apkartino šaukštas deguto – juodaodžio JAV lengvaatlečio Jesse’io Owenso pelnyti keturi aukso medaliai olimpiniame Berlyno stadione.
Šaltasis karas sporto politizavimą iškėlė į naujas aukštumas. JAV ir SSRS varžėsi ne tik kosmose ir kurdamos bombas. Vieni svarbiausių Šaltojo karo frontų buvo sporto aikštės ir varžybos.
Dviejų blokų priešprieša apogėjų pasiekė 1980 ir 1984 m., kai boikotuotos Maskvos ir Los Andželo olimpinės žaidynės. Nei JAV, nei SSRS nenorėjo nusileisti, bet buvo sudaužytos sportininkų olimpinės svajonės, o sporto gerbėjai nepamatė įspūdingų dvikovų. Sportas jau tapo nebe politikos tarnu, o tikru įkaitu.
Atrodytų, kad žlugus SSRS padėtis pasikeitė, tačiau taip buvo tik trumpai, o pastarųjų metų įvykiai viską verčia persvarstyti iš naujo. Visas pasaulis priblokštas stebėjo, kaip 2008 m., prasidėjus Pekino olimpiadai, Rusija ciniškai sukurstė karinį konfliktą su Gruzija. Šis laikas tikrai parinktas neatsitiktinai. Olimpiada, į kurią krypsta viso pasaulio dėmesys, turėjo būti tarsi dūmų uždanga karui Kaukazo kalnuose.
Šiemet situacija pasikartojo. Sočio žiemos žaidynės turėjo atitraukti dėmesį nuo karo, o tiksliau – žudynių, Kijevo Maidano aikštėje. Brangiausios per istoriją Sočio žaidynės, kurias visas pasaulis vadino beprotišku Vladimiro Putino projektu, turėjo pridengti kitą Kremliaus šeimininko misiją – išlaikyti Rusijos įtaką į Europos pusę panorusiai sukti Ukrainai. Šiame kontekste ypač stebino Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) požiūris. Sočio žaidynių dalyviams (net ukrainiečiams) neleista ryšėti juodų gedulo juostelių. Glumino pareiškimai, kad tai reikštų politikavimą, o juk gedulo juostelėmis sportininkai norėjo pagerbti žuvusius ukrainiečius. Tikrasis IOC argumentas taip ir nenuskambėjo, bet jis buvo akivaizdus. Nepykdyti V. Putino, kuris jau ne pirmus metus įrodo, kad sportą naudojo ir naudos kaip savo galios demonstravimo priemonę.
Iš Jungtinės krepšinio lygos nesiryžtantys pasitraukti klubų vadovai, matyt, nesuvokia, kad prizų fondus jiems garantuoja išpūstas „Gazprom“ sąskaitas apmokantys Lietuvos žmonės.
50 mlrd. JAV dolerių Sočio žaidynėms buvo tik vienas raumenų išryškinimo epizodas. Sportas ir kultūra turi tarnauti dabartinės Rusijos interesams, spinduliuoti V. Putino režimo minkštąją galią. Ši kryptis aprašyta ir ideologiniuose dabartinio režimo dokumentuose, o pagrindinės plano įgyvendinimo priemonės – naftos ir dujų kraunami milijardai.
Nekontroliuojamas Rusijos režimas yra vienas iš nedaugelio, kuris gali sau leisti žiemos olimpiadą surengti paatogrąžiuose arba tenkinti beprotiškus finansinius FIFA reikalavimus, taikomus pasaulio futbolo čempionato rengėjams. Pasauliniams futbolo funkcionieriams visiškai nė motais, iš kur šie pinigai, ką ir kalbėti apie tokį abejotinos vertės reiškinį kaip žmogaus teisės.
V. Putinas puikiai supranta, kas verčia suktis dabartinį pasaulį. Vertybės ginamos karštomis kalbomis ir „giliu susirūpinimu“, bet galiausiai viskas perkama ir parduodama. Ar tai būtų pasaulio čempionatas, olimpinės žaidynės, pasaulinės šachmatų federacijos prezidento postas ar sovietinę nostalgiją grąžinti bandanti Jungtinė krepšinio lyga, iš kurios nesiryžtantys pasitraukti Lietuvos klubų vadovai, matyt, nelabai suvokia, kad gerus prizų fondus jiems galų gale garantuoja išpūstas „Gazprom“ sąskaitas apmokantys Lietuvos žmonės.
Į Rytus nuo mūsų niekas nepasikeitė. Sportas buvo ir bus tik priemonė politiniams tikslams įgyvendinti ir įtakai plėsti. Beje, pasiūlymas „nepainioti sporto su politika“ taip pat gimė ten pat. Niekada neužsimirškite – kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui.
