Aštuoniolikmečiai Lietuvoje gali drąsiai pradėti diskutuoti, kas jiems pavyks anksčiau: išeiti į pensiją ar nuskristi į Mėnulį. Argumentų yra ir vienam, ir kitam teiginiui pagrįsti.
politikai 2011-aisiais turėtų pagaliau atsakyti į klausimą (tiesa, ne aštuoniolikmečiams, o penkiasdešimtmečiams), kada galima tikėtis pensijos. Labai realu, kad jau nuo 2012 metų bus pradėtas ilginti pensinis amžius – apie būtinybę tai daryti kalba ne tik valdantieji, bet ir opocizija. Sprendimai dėl to turėtų būti priimti rudenį.
Tiesa, reformą dar kartą gali įklampinti politikų baimė užsitraukti rinkėjų rūstybę. 2012 metais numatyti Seimo rinkimai, prieš kuriuos bent dalis parlamentarų vengs bet kokių nepopuliarių sprendimų.
Ką paprasti žmonės galvoja apie pensinio amžiaus ilginimą, buvo galima pamatyti Prancūzijoje. Ten kova tarp valdžios ir protestuotojų vyko kone pusmetį. Vis dėlto, nepaisant masinių protestų, minimalus pensinis amžius pailgintas nuo 60 iki 62 metų, o visą pensiją žmonės gaus sulaukę ne 65, o 67 metų. Visos naujovės įsigalios 2018 metais.
Savo pensijų sistema susirūpinusios Prancūzija ar Lietuva Europoje nesijaučia vienišos. Pensinio amžiaus vėlinimas aktualus beveik visoms Europos Sąjungos šalims. Bene pagrindinė problema – demografinė. Visuomenė sensta: daugėja vyresnių žmonių ir mažėja juos išlaikančių jaunesnių.
Europos Komisija praėjusią vasarą pristatė pensijų sistemos žaliąją knygą (dokumentas, skirtas paskatinti diskusijas ir konsultacijas Europoje). Joje prognozuojama, kad iki 2060 metų vidutinė gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje padidės septyneriais metais. Vadinasi, nekeičiant pensinio amžiaus pensijas reikės mokėti septyneriais metais ilgiau. Negana to, iki to laiko sumažės mokesčių mokėtojų skaičius. Dabar kiekvienam 65 metų ir vyresniam ES gyventojui tenka keturi darbingo amžiaus (15–64 metų) žmonės, o 2060 metais šis santykis, prognozuojama, sumažės iki dviejų.
Dar sparčiau situacija prastės Lietuvoje. 2010 metais vienam 65 metų ir vyresniam gyventojui teko 4,3 darbingo amžiaus žmogaus. Remiantis „Eurostat“ prognozėmis, 2060 metais Lietuvoje šis santykis sumažės iki vos 1,5. Iš visų ES narių dar mažesnė darbingo amžiaus žmonių dalis turėtų būti tik Slovakijoje (1,46) ir Lenkijoje (1,45).
Skaičiuojama, kad jeigu niekas nesikeistų, po 50 metų vidutinė pensija prilygtų vos 25 proc. vidutinio atlyginimo (dabar – 40 proc.).
Problema – dviguba
Lietuvai reikia spręsti iš karto dvi „Sodros“ bėdas. Viena – dabartinė, kita – dar tik būsima. Dabartinė – tai kasmet daugiau nei pustrečio milijardo litų siekiantis skirtumas tarp „Sodros“ pajamų ir išlaidų. Būsima – tai visuomenės senėjimas, dėl kurio ateityje didės skirtumas tarp „Sodros“ pajamų ir išlaidų.
Paprasčiausias (bet vargu ar geriausias) būdas užlopyti skylę „Sodros“ biudžete – padidinti socialinio draudimo įmokos tarifą. Privalumas – būtų patenkinti dabartiniai pensininkai, o efektas būtų jaučiamas iškart.
Tačiau trūkumų būtų daugiau. Išaugusia mokesčių našta būtų nepatenkinti ir darbuotojai, ir darbdaviai. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, ir taip jau yra gana didelis. Be to, padidinus „Sodros“ mokestį vienu procentiniu punktu, pajamos išaugtų 220–250 mln. litų. Palyginti su dabartiniu deficitu, tai būtų lašas jūroje.
„Įmokas didinti jau nebėra kur – tarifas ir taip yra gana aukštas. Be to, vieno procento nepakaktų, todėl reikėtų dar ir dar vieno“, – teigia Vilniaus universiteto docentas Teodoras Medaiskis. Didesniam „Sodros“ tarifui priešinasi ne tik opozicija, bet sutarimo nėra ir pačioje valdančiojoje koalicijoje. Todėl tikimybė, kad 2011-aisiais bus didinamas tarifas, artima nuliui.
Kitas būdas greitai sumažinti „Sodros“ deficitą – bazinę pensiją mokėti iš valstybės biudžeto. Tiesa, vien dėl to, kad pinigai bus perkelti iš vienos kišenės į kitą, jų nepadaugės. Todėl būtų didinamas arba gyventojų pajamų (GPM), arba pridėtinės vertės mokestis (PVM), kažkiek mažėtų „Sodros“ mokestis. Savaime suprantama, tam, kad pajamų padaugėtų, GPM ar PVM turės išaugti daugiau nei mažėtų „Sodros“ tarifas. Taigi bendra mokesčių našta išaugtų.
Galimas ir toks variantas, kad vienas mokestis didėtų maždaug tiek pat, kiek kitas mažėtų, ir vis tiek būtų jaučiamas teigiamas poveikis „Sodrai“, nors ir ne toks didelis.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko, pradėjus mokėti bazinę pensiją iš valstybės biudžeto, ji būtų atsieta nuo socialinio draudimo įmokų. Kitaip tariant, bazinės pensijos būtų galima nemokėti tiems, kurie iš „Sodros“ gautų didelę pensiją.
Panašus variantas – „Sodrai“ pervesti dalį GPM – atrodo priimtinas ir socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui: „Manau, kad „Sodrai“ galėtų būti skiriama, pavyzdžiui, 2 proc. GPM.“ Taigi, visai realu, kad politikams pavyks susitarti dėl šios reformos dalies.
Arčiau belgų ir danų
Taip pat tikėtina, kad politikams 2011-aisiais pavyks susitarti ir dėl pensinio amžiaus vėlinimo. Dabar šis sprendimas siūlomas bendrame pakete su bazinės pensijos perkėlimu į valstybės biudžetą. „Pensinio amžiaus ilginimas yra neišvengiamas. Tik ne šiandien, kai nedarbas toks didelis. Mes svarstysime tokį pasiūlymą. Jeigu nedarbas sumažėtų kokiais keturiais procentiniais punktais, gal ir būtų galima pritarti amžiaus ilginimui“, – apie opozicijoje esančių socialdemokratų sąlygas kalba A. Butkevičius.
T. Medaiskis atkreipia dėmesį, kad pensinio amžiaus ilginimą būtina derinti su aktyvia vyresnių žmonių užimtumo politika. Priešingu atveju šalyje atsiras būrys 60–65 metų bedarbių. „Išlaikyti žmones darbo rinkoje kur kas sudėtingiau nei pakeisti du skaičiukus įstatyme. Reikia keisti darbdavių požiūrį į vyresnio amžiaus darbuotojo galimybes“, – komentuoja T. Medaiskis.
Vienas galimų būdų – įvesti laipsniško išėjimo į pensiją sistemą. Tarkime, sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus dirba tris ketvirtadalius laiko ir gauna ketvirtadalį pensijos. Po kurio laiko – dirba pusę laiko ir gauna pusę pensijos, ir taip toliau, kol visiškai nustos dirbti. Būtent aiškios vyresnių žmonių įdarbinimo politikos Lietuvoje kol kas ir trūksta – labiau skatinamas jaunimo įdarbinimas.
Lietuvoje norima vyrų pensinį amžių ilginti po du mėnesius kasmet, moterų – po keturis mėnesius. Pradėjus ilginti 2012 metais, 2026-aisiais ir vyrų, ir moterų pensinis amžius pasiektų 65 metus. Toks amžius jau dabar yra Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje (vyrams; moterys Lenkijoje į pensiją išeina 60 metų), kitose šalyse. Vokietija jau apsisprendė pensinį amžių ilginti iki 67 metų.
Ministras D. Jankauskas giria tokį modelį, nes jis nėra per daug drastiškas, o kasmet reforma tiesiogiai palies gana nedaug žmonių. Tačiau tokia reforma nepadės spręsti dabartinių „Sodros“ problemų. Pirmaisiais metais pensinio amžiaus didinimo efektas būtų vos 5 mln. litų, antraisiais – 10 milijonų.
Atrodo, kad politikai tikisi, jog dabartinės „Sodros“ deficito problemos išsispręs savaime – pradėjus augti ekonomikai ir sumažėjus nedarbui. Iš tiesų, jeigu bedarbių sumažėtų iki 2007 metų lygio (50 tūkstančių), o likę dabartiniai bedarbiai gautų bent minimalią algą, jie į „Sodros“ bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus per metus sumokėtų beveik 1 mlrd. litų. Dar ketvirtis milijardo būtų sutaupyta, nes reikėtų mažiau mokėti nedarbo išmokų.
Savaime suprantama, kad ne visi įdarbinti bedarbiai gautų minimalią algą. Tad galima spėti, jog gerokai sumažėjus nedarbui pavyktų užkimšti visą skylę „Sodros“ biudžete. Juk prieš krizę „Sodros“ pajamos netgi viršydavo išlaidas.
Pasak T. Medaiskio, sumažėjus nedarbui ir padidėjus dirbančių žmonių atlyginimams „Sodros“ problemos bent jau laikinai išsispręstų, tačiau ateityje padėtis vis tiek blogėtų dėl demografinių priežasčių. Todėl ir pensinio amžiaus ilginimas yra neišvengiamas, kad ir kaip to nesinorėtų daryti pagerėjus „Sodros“ padėčiai.
Dar vienas būdas mažinti krūvį „Sodrai“ – skatinti gyventojus savarankiškai kaupti lėšas pensijai. Tačiau politikai patys jau sukompromitavo privačių pensijų fondų idėją, kai nusprendė sumažinti įmokas į antrosios pakopos pensijų fondus.
Be to, pasak T. Medaiskio, ir privatūs pensijų fondai nepadės susidoroti su demografiniais iššūkiais. Pavyzdžiui, jeigu po 50 metų į pensiją išeis būrys žmonių, prikaupusių pinigų privačiuose fonduose, tačiau nebus dirbančių, kurie teiks paslaugas tiems pensininkams, tuomet ir fonduose sukauptų pinigų perkamoji galia bus panaši, kaip ir „Sodros“ pensijų.
T. Medaiskio teigimu, privatūs pensijų fondai stabilizuoja sistemą, bet niekas negali pasakyti, ar žmonėms ji pajėgs garantuoti didesnes pensijas už valstybinę sistemą. Todėl geriausia laikytis balanso tarp šių dviejų sistemų.
Ant nosies – rinkimai
Dabartinės „Sodros“ problemos per keletą metų dar gali išsispręsti savaime. Tuo tarpu gyventojų senėjimo problemos savaime neišsispręs, taigi sprendimus reikėtų priimti kuo greičiau. Vis dėlto gali atsitikti taip, kad politikai nustums šią problemą į šoną.
Taip, kaip, anot D. Jankausko, nutiko prieš penkerius metus. Tada buvo ir tam tikruose dokumentuose įtvirtinta, kad pensinis amžius turės būti ilginamas. Tuo metu buvo palankus metas pradėti kalbėti apie pensinio amžiaus ilginimą: ekonomika augo, o nedarbas buvo gerokai mažesnis nei dabar. Bet apie socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformas tada Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė (joje dirbo ir A. Butkevičius) nekalbėjo.
2011-aisiais tiek valdantieji, tiek opozicija ir vėl gali apsimesti, kad nėra jokios būtinybės skubėti spręsti socialinio draudimo problemų. Galima neabejoti, kad atsiras politikų bei partijų, kurie į Seimo rinkimus eis su šūkiu: „Grąžinsime iš jūsų atimtas pensijas.“ Toks masalas – pernelyg saldus, kad juo nesusigundytų rinkėjai. Tuomet po Seimo rinkimų pensijų reforma gali būti atšaukta ar bent jau atidėta.
D. Jankausko teigimu, būtent dėl pastarosios priežasties vyksta pokalbiai su kitomis partijomis, kad šios pritartų reformai, o po rinkimų sprendimai nebūtų atšaukinėjami. Tačiau Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams reikėtų pasikalbėti ir partijos viduje, kad prieš svarbius sprendimus nekiltų maištas tarp saviškių.
Opozicijos lyderis A. Butkevičius teigia, kad nepopuliarius sprendimus geriausia priimti kadencijos pradžioje. Bet jeigu jau reikia apsispręsti kadencijos pabaigoje, svarbių sprendimų nereikėtų atidėlioti siekiant trumpalaikio rinkėjų palankumo – pirmiausia reikia galvoti apie ilgalaikius valstybės interesus.
Tik ar šiame Seime yra 71 parlamentaras, kuris pirmiausia galvotų apie ilgalaikius valstybės interesus? „Tai sudėtingas klausimas“, – nedrįsta prognozuoti A. Butkevičius. D. Jankauskas taip pat neabejoja, kad bus daug prieštaraujančiųjų siūlomai reformai.
Daug kas priklausys ir nuo to, kaip pavyks D. Jankauskui reformos būtinumu įtikinti prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri iki šiol nerodė didelio pasitikėjimo socialinės apsaugos ir darbo ministru. Tiesa, pati pensinio amžiaus ilginimo idėja prezidentei atrodo priimtina. D. Grybauskaitė yra pareiškusi, kad ateityje Lietuva neišvengs pensinio amžiaus vėlinimo, nes išlaikyti mažesnę nei 65 metų ribą nėra pajėgi jokia Europos valstybė. Tačiau ilginti iškart ir stipriai esą būtų labai sudėtinga.
