Sąskaitos už šildymą priklauso nuo dviejų dalykų – nuo šilumos kainos ir nuo suvartojamo jos kiekio.
Šilumininkams gąsdinant, kad rudenį prasidėsiantis šildymo sezonas bus kone brangiausias istorijoje, Lietuvos socialdemokratų frakcijos seniūnas Seime Algirdas Butkevičius pareiškė žinantis būdą, kuris padėtų sumažinti šilumos kainą ir suvartojimą. Tačiau nepriklausomas energetikos ekspertas Vygintas Sidzikauskas svarsto, kad politiko siūlomos priemonės gali atsisukti prieš vartotojus.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) neseniai pranešė, kad gegužę ir birželį smarkiai išaugo Lietuvai tiekiamų rusiškų gamtinių dujų kaina. Lietuvos šilumos tiekimo įmonės už dujas birželio mėnesį mokėjo 1648 Lt/tne su transportavimo mokesčiu. Palyginimui: 2010-ųjų gruodį šilumininkai už dujas mokėjo 1414 Lt/tne su transportavimo mokesčiu.
„Tai dar vienas rimtas signalas, kad Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas“, – anksčiau teigė LŠTA prezidentas Vytautas Stasiūnas, – Jeigu šiandien už savo buto šildymą mokate 600 litų, net 500 litų iš šios sumos iškeliauja į Maskvą už importuojamas gamtines dujas“.
Tačiau penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje parlamentaras A. Butkevičius gyrėsi atradęs receptą, kuris sumažinti šilumos kainą ir jos suvartojimą. „Savaime suprantama, kad dujų kaina lemia galutinę šilumos kainą. Energetiniai resursai šilumos kainoje sudaro 60 proc.“, – skaičiavo A. Butkevičius.
Politikas siūlė pirmiausia koreguoti Europos Sąjungos (ES) lėšų paskirstymą ir numatyti paramą biokogeneracinių arba kogeneracinių jėgainių statyboms. „Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui Panevėžyje, yra kogeneracinė jėgainė. Kogeneracinės jėgainės naudoja gamtines dujas. Pagal jų pateiktą informaciją, suvartojimas, lyginant su šilumą tiekiančiomis įmonėmis, sumažėja 2,5 karto“, – sakė A. Butkevičius. Jis pridūrė, kad tokias jėgaines reikėtų suskubti statyti šalies rajonuose.
Kogeneracijos minusai
Nepriklausomas energetikos ekspertas dr. Vygintas Sidzikauskas, kalbėdamas su IQ.lt, sakė, kad norint įgyvendinant A. Butkevičiaus siūlomas priemones, reikėtų jas labai gerai apsvarstyti, kad jos neatsisuktų prieš vartotojus ir dar labiau neapsunkintų situacijos.
V. Sidzikauskas sakė, kad kogeneracinėse jėgainėse kartu gaminant šilumą ir elektros energiją sutaupoma 38 proc. kuro. Tačiau kogeneracijai labai svarbu tai, kad tuo pačiu metu būtų gaminama ir šiluma, ir elektra.
Tačiau šis variantas Lietuvai esą nelabai tinka todėl, kad mums nereikia ištisus metus gaminti šilumos. „Jeigu mes negaminame šilumos, mes negalime pagaminti elektros. O tai yra didelis kogeneracijos trūkumas. Žiemą mes galime įgyvendinti kogeneracijos principą ir sutaupyti tuos 38 proc. kuro, tačiau vasarą ta investicija stovės be darbo“, – įspėjo V. Sidzikauskas.
Jis svarstė, kad labiau apsimokėtų remtis kai kurių užsienio šalių – Kanados, Vokietijos ir kitų – pavyzdžiu ir vystyti vadinamąją mažąją kogeneraciją, kuomet prie gyvenamųjų namų įrengiamos mažos biokuru kūrenamos elektrinės.
„Jos žiemą pilnai aprūpina vartotoją tiek elektra, tiek šiluma. O vasarą, jeigu politikai priimtų tokį sprendimą, elektrą būtų galima supirkinėti į elektros tinklus. Tos elektrinės būtų smulkios, šitas kelias turėtų savo perspektyvą“, – tikino ekspertas.
Kita renovacijos pusė
Parlamentaro teigimu, taip pat reikėtų šilumos punktų priežiūrą perduoti daugiabučių bendrijoms. Tai, kad šios mielai imtųsi šilumos punktų priežiūros, A. Butkevičius sakė išgirdęs neseniai įvykusiuose susitikimuose su bendrijų pirmininkais.
„Jie mano, kad pasiektų efektyvesnį ir taupesnį šilumos vartojimą, sumažėtų išlaidos. Taip pat būtų šeimininkiškas valdymas, pasikeistų požiūris į punktų tvarkymą“, – kalbėjo A. Butkevičius. Lygiagrečiai, jo teigimu, reikėtų vykdyti daugiabučių renovaciją.
Jeigu visi šie siūlymai būtų įgyvendinti, A. Butkevičiaus teigimu, sumažėtų šilumos suvartojimas, o jos kaina kristų bent 30 proc. Be to, būtų sukurta apie 80 tūkst. darbo vietų, o tai esą padėtų pristabdyti emigraciją.
Tačiau V. Sidzikauskas priminė, kad gyventojų gaunamos sąskaitos už šildymą priklauso nuo dviejų dalykų – nuo šilumos kainos ir nuo suvartojamo jos kiekio. Todėl esą akivaizdu, kad sąskaitas galima sumažinti mažinant šilumos kainą, jos suvartojimą arba abu šiuos dalykus.
„Centralizuotai tiekiamos šilumos kaina priklauso nuo kiekio. Kuo bus mažesnis kiekis, tuo labiau didės kaina. Ekonomistai tą jau žino, politikams ir gyventojams taip pat būtų pravartu žinoti. Tokios kalbos, kad viską renovavus ir izoliavus labai daug sutaupysime, – tik dalis tiesos. Jeigu per pusę mažiau šilumos bus prarandama per sienas, langus, tai nereikės tos šilumos nusipirkti. O šilumos tiekėjas, negavęs pajamų, būtinų tą šilumą paruošti, atitinkamai turės kelti kainas“, – tikino pašnekovas.
Jo teigimu, kuro kainoms ne toks jautrus decentralizuotas šilumos tiekimas. Savarankiškai besišildantys gyventojai esą suvartoja tiek kuro, kiek šilumos jiems reikia suvartoti.
Politikų pamėgta dainelė
Pavasarį, pasibaigus šildymo sezonui, buvo skaičiuojama, kad Lietuvos gyventojai centralizuotai šilumą tiekiančioms bendrovėms liko skolingi daugiau nei 210 mln. litų.
Tačiau dar žiemą, prieš savivaldos rinkimus, karą didelėms šilumos kainoms paskelbę politikai daugiausia mojavo skambiais pareiškimais, o ne realiais darbais.
Tiesa, pastaruoju metu svarstomos įstatymų pataisos, kuriomis siekiama atskirti šilumos gamintojus ir tiekėjus nuo būsto administratorių, kurie reguliuoja šilumos kiekį namui. Vis dėlto, kiek dėl tokių pokyčių galėtų sumažėti šilumos kaina, neprognozuojama. Ji esą priklauso nuo to, kokį kurą naudoja savivaldybės.
